Sportoginčai.lt

14/02/2026

Milano-Cortina 2026 m. žiemos olimpinės žaidynės jau pateikė vieną jautriausių ir teisiškai sudėtingiausių pastarųjų metų ginčų. Ukrainos skeletono sportininkas Vladyslav Heraskevych buvo pašalintas iš varžybų dėl ketinimo startuoti su memorialiniu šalmu, ant kurio pavaizduoti kare žuvę Ukrainos sportininkai. Tarptautinės bobslėjaus ir skeletono federacijos (IBSF) komisijos sprendime buvo konstatuota, kad toks šalmas esą neatitinka Olimpinės chartijos ir Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) patvirtintų Sportininkų saviraiškos gairių nuostatų, kurios riboja saviraiškos formas varžybų metu jų vykdymo vietoje. Sportininkas skundė šį sprendimą Sporto Arbitražo Teismui, tačiau pastarojo specialiai olimpinėms žaidynėms sudarytas skyrius skundą vakar atmetė.

Kol kas paskelbtas yra tik CAS spaudos pranešimas, bet ne pilnas motyvuotas sprendimas. Tačiau jau net šis pranešimas, kuriame yra kalbama apie tokios sprendimo motyvus, kelia fundamentalius klausimus dėl sportininkų saviraiškos laisvės ir tokio IBSF komisijos sprendimo proporcingumo.

Spaudos pranešime nurodoma, kad arbitras laikėsi pozicijos, jog sportininkų saviraiškos ribojimai varžybų metu yra „protingas balansas“ tarp teisės išreikšti nuomonę ir kitų sportininkų intereso gauti nedalomą dėmesį jų sportiniams pasirodymams. Taip pat pažymėta, kad šių ribojimų tikslas – išlaikyti olimpinių žaidynių fokusą į sportą ir rezultatus. Tai, regis, yra pagrindinis CAS sprendimo stuburas, ginantis IBSF komisijos sprendimo pagrįstumą. Tačiau būtent ši vieta atrodo silpniausia.

Pirma, sunku suprasti, kaip memorialinis simbolis ant šalmo realiai galėtų „atimti dėmesį“ iš kitų sportininkų. Jei taikyti šią logiką nuosekliai, bet koks nestandartinis elementas – spalvos, simboliai, žinutės, net asmeniniai gestai – teoriškai galėtų būti laikomi trukdančiais. Antra, tokia argumentacija iš esmės perkelia diskusiją iš teisės į labai abstraktų „sportinio dėmesio“ lygmenį. Tai nėra nei saugumo, nei viešosios tvarkos, nei kitų sportininkų teisių apsaugos klausimas. Todėl tokiu atveju natūraliai iškyla proporcingumo problema. Net jei pripažintume, kad Vladyslav Heraskevych pažeidė atitinkamą taisyklę, lieka esminis klausimas – ar tikrai būtina taikyti pačią griežčiausią sankciją: pašalinti sportininką iš olimpinių varžybų tą pačią dieną.

Iš viešos informacijos galima suprasti, kad aiškinant IOC patvirtintas taisykles buvo pasirinkta itin plati saviraiškos ribojimo interpretacija: ne tik politinės ar ideologinės žinutės, bet apskritai bet kokia išraiška varžybų metu laikoma neleistina vien dėl to, kad ji vyksta varžybų vykdymo vietoje. Toks taisyklių aiškinimas - tai jau nebe tik politinio neutralumo apsauga. Tai – iš esmės absoliutus draudimas bet kokioms saviraiškos formoms varžybų metu.

Toks požiūris kelia fundamentalų klausimą: ar sportininkas olimpinėse žaidynėse turi teisę būti žmogumi, ar tik sportiniu rezultatu? Jei bet kokia asmeninė, emocinė ar socialinė išraiška laikoma neleistina vien dėl jos egzistavimo, sportininkai faktiškai iš principo paverčiami tik fiziniais kūnais, kurių funkcija – tik varžytis. Tokiu būdu sportininkas varžybų metu paverčiamas tarsi robotu – kūnas be jokios asmenybės. Ar tikrai apie tai yra tikroji Olimpinė dvasia?

Šioje byloje yra įdomi detalė: IOC buvo pasiūliusi alternatyvą - varžybų metu dėvėti juodą juostą kaip atminimo simbolį. Tai iš esmės reiškia, kad pati IOC pripažino, jog tam tikros išraiškos formos varžybų metu visgi gali būti toleruojamos, nors sprendimai išreiškia absoliutų saviraiškos draudimą. Jei viena simbolinė išraiška gali būti leidžiama, kyla klausimas, kodėl kita laikoma pakankamu pagrindu diskvalifikacijai?

Tačiau dar grįžkime prie sportininkui skirtos sankcijos proporcingumo. Tai pati griežčiausia įmanoma sportinė sankcija – pašalinimas iš olimpinių varžybų tą pačią dieną. Ir ji buvo pritaikyta situacijoje, kurioje reali žala varžybų eigai ar kitų sportininkų teisėms nėra akivaizdi.

Teisėje proporcingumas yra vienas esminių principų, reiškiantis, kad net jei nustatomas taisyklės pažeidimas, taikoma sankcija turi būti adekvati, būtina ir subalansuota siekiamo tikslo atžvilgiu. Paprastai vertinami keli dalykai: ar apskritai buvo būtina taikyti sankciją, ar pasirinkta priemonė buvo tinkama siekiamam tikslui pasiekti, ir ar nebuvo galima apsiriboti švelnesne priemone.

Šiuo atveju galima kelti labai konkrečius klausimus. Kokia reali žala buvo sukelta? Ar memorialinis simbolis objektyviai trukdė varžybų eigai? Ar kėlė grėsmę saugumui? Ar pažeidė kitų sportininkų teises? Jeigu atsakymai į šiuos klausimus nėra aiškūs ar yra neigiami, tuomet kyla abejonių, ar griežčiausios įmanomos sankcijos taikymas iš viso buvo būtinas.

Dar daugiau – pati situacija rodo, kad egzistavo ir akivaizdžiai švelnesnių alternatyvų. Sportininkas galėjo būti įspėtas, jam galėjo būti taikoma kita simbolinė ar finansinė sankcija. Vietoje to buvo pasirinktas sprendimas – visiškai eliminuoti sportininką iš varžybų. Proporcingumo požiūriu tai visada yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik esant tikrai rimtam pažeidimui.

Šiame kontekste ypač paradoksaliai skamba ir pats CAS sprendime nurodytas argumentas, kad tokių ribojimų tikslas yra užtikrinti, jog dėmesys būtų sutelktas į sportinius pasirodymus, nes sportininkai „ketverius metus ruošėsi ir nusipelno nedalomo dėmesio“. Juk pats Vladyslav Heraskevych taip pat ketverius metus ruošėsi šioms žaidynėms. Ir būtent dėl šios priežasties jo pašalinimas iš varžybų atrodo dar labiau neproporcingas. Jei tikslas yra saugoti sportininkų interesus ir jų darbą per ketverių metų ciklą, tai būtent pašalinimas iš olimpinių varžybų yra pati drastiškiausia intervencija į šį interesą. Šiuo atveju taikyta sankcija turėjo itin sunkias, faktiškai nepataisomas pasekmes sportininkui – prarastą galimybę startuoti olimpinėse žaidynėse, kuri daugeliui atletų būna vienintelė gyvenime. Be to, sunku nepastebėti ir kito akivaizdaus dalyko: pats pašalinimas iš varžybų sukėlė nepalyginamai didesnį informacinį rezonansą nei būtų sukėlęs memorialinis šalmas. Sprendimas, kuris tariamai buvo skirtas išlaikyti dėmesį sportui, realybėje tapo viena labiausiai aptarinėjamų žaidynių istorijų.

Ši situacija neišvengiamai kelia ir platesnį klausimą – ar toks saviraiškos ribojimas yra suderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsniu, saugančiu saviraiškos laisvę. Net sporto kontekste ši teisė gali būti ribojama tik tada, kai ribojimas yra būtinas ir proporcingas siekiant aiškaus teisėto tikslo. Argumentas apie „nedalomą dėmesį sportiniam pasirodymui“ šiame kontekste atrodo labai silpnas. Nėra akivaizdu, kad memorialinis simbolis galėtų kelti grėsmę kitų sportininkų teisėms, viešajai tvarkai ar saugumui, t. y. tiems interesams, kurie paprastai laikomi pakankamais riboti saviraišką. Todėl, jeigu sportininkas išliks principingas, ši istorija, tikėtina, nesibaigs CAS sprendimu. Teoriškai tokie sprendimai gali būti skundžiami Šveicarijos federaliniam teismui, o vėliau – pasiekti ir Europos Žmogaus Teisių Teismą. Tokiu atveju jau būtų vertinama ne tik sporto taisyklių taikymo logika, bet ir tai, ar pats ribojimas buvo būtinas ir proporcingas žmogaus teisių prasme.

Taigi ši byla nėra tik apie vieną šalmą. Ji kelia daug platesnį klausimą: kiek toli gali eiti olimpinio neutralumo idėja? Jei jos pagrindu galima visiškai uždrausti bet kokią saviraišką varžybų metu, net kai ji nėra agresyvi, nekursto neapykantos ir nesukelia trikdžių, tuomet ribos tampa labai plačios. Aiškiai per plačios.

15/01/2026

Vakar, 2026 m. sausio 14 d., Sporto arbitražo teismas (CAS) priėmė ilgai lauktą sprendimą byloje CAS 2025/A/11265, kurioje Lietuvos lengvosios atletikos federacija, Lietuvos teniso sąjunga, Lietuvos dviračių sporto federacija ir Lietuvos biatlono federacija ginčijo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sprendimus, kurie buvo priimti reaguojant į, kaip jos buvo išireiškusios, "kitokios nuomonės" turėjimą. Priminsiu, kad LTOK šias federacijas "baudė" įspėjimu ir biudžeto lėšų, kurios yra skiriamos visoms LTOK narėmis esančioms nacionalinės sporto šakų federacijoms, neskyrimu.

CAS priimtu sprendimu, galiu drąsiai, sakyti "sudraskė" LTOK argumentus ir poziciją į šipulius.

Pirmiausia, CAS panaikino LTOK Vykdomojo komiteto sprendimą, kuriuo federacijoms buvo skirtas įspėjimas dėl Nacionalinės sporto federacijų asociacijos (NASF), kurios narėmis jos yra, teiktų ir LTOK vadovybės netenkinusių pasiūlymų dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos sporto įstatymo pataisų. Šiuo aspektu CAS konstatavo, kad federacijos nepadarė jokių nei teisės aktų, nei LTOK įstatų pažeidimų.

Bene svarbiausias CAS sprendimo aspektas - LTOK Generalinės Asamblėjos sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas 2025 m. biudžetas, eliminuojantis visas keturias federacijas iš vienodo, visiems kitiems analogiškiems LTOK nariams taikomo fiksuoto finansavimo modelio, panaikinimas. CAS vertino, kad toks sprendimas nebuvo grindžiamas sportiniais ar objektyviais kriterijais, o savo esme buvo atpildas už kitokios nuomonės turėjimą. CAS pripažino jį diskriminaciniu, atkreipdamas dėmesį į LTOK įstatų nuostatą, kuria pati LTOK yra aiškiai įsipareigojusi kovoti su bet kokia diskriminacija, įskaitant diskriminaciją dėl politinių ar kitokių įsitikinimų.

CAS, oponuodamas LTOK pozicijai, akcentavo, kad daugumos balsavimas pats savaime nesuteikia teisėtumo sprendimams, kuriais pažeidžiamos mažumos teisės. Tokiu būdu buvo pripažinta, jog demokratinis sprendimų priėmimo mechanizmas negali būti naudojamas kaip priedanga represinėms priemonėms prieš tuos narius, kurie teisėtai reiškia kitą nuomonę, taip sudarant sąlygas daugumai be jokių ribų tokią nuomonę slopinti ir eliminuoti nepalankius narius.

Taigi, šis CAS sprendimas turi reikšmingą teisinę ir institucinę reikšmę visai Lietuvos sporto sistemai, nes jame aiškiai apibrėžtos LTOK sprendimų teisėtumo ribos, narių teisių apsaugos apimtis ir daugumos valdžios ribos sporto savivaldos kontekste.

Kas toliau?

Panaikinus minėtą LTOK Generalinės Asamblėjos sprendimą, ji privalės spręsti klausimą dėl 2025 m. biudžeto patvirtinimo pakartotinai. Tą darydama ji nebegalės ignoruoti CAS sprendime aiškiai suformuluotų teisinių gairių, t. y. privalės užtikrinti lygiateisišką ir nediskriminacinį požiūrį į visus narius, vengiant bet kokių sprendimų, kurie savo turiniu ar pasekmėmis galėtų būti suvokiami kaip baudžiamojo ar atsakomojo pobūdžio priemonės. Kitaip tariant, CAS sprendimas aiškiai nustato, kad būsimi LTOK sprendimai dėl biudžeto turi būti priimami ne tik formaliai laikantis balsavimo procedūrų, bet ir realizuojant įstatų esmę, protingumo bei sąžiningumo principus, kurie sporto savivaldoje yra ne mažiau svarbūs nei daugumos valia.

Šveicarijoje įsikūrusi aukščiausia sporto teisminė institucija paskelbė, jog iš dalies patenkino Lietuvos keturių sporto šakų – teniso, dviračių sporto, lengvosios atletikos ir biatlono skundą dėl Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) jiems skirtos bausmės.

29/10/2025

Kiek daugiau nei prieš savaitę teko dalyvauti Krepšinio arbitražo tribunolo (Basketball Arbitral Tribunal) (BAT) konferencijoje, kurioje yra pristatoma šio arbitražo veikla ir planai. Tokio pobūdžio konferencija buvo jau trečioji ir įprastai yra rengiama kas trejus metus.

Kaip ir kiekvieną kartą, taip ir šioje konferencijoje buvo pristatoma svarbi statistika, susijusi su BAT veikla. Laukiamiausi skaičiai visada yra arbitražo išlaidų sumos ir proceso trukmė, kadangi klausimai, susiję su jais, visada pirmiausia kyla visiems klientams, prieš jiems apsisprendžiant dėl kilusio ginčo nagrinėjimo BAT.

Šiemet šie skaičiai tokie:

- Vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė: 142 dienos

- Vidutinės išlaidos: ~4 276 EUR, jeigu sprendimas yra priimama be motyvų, ir ~6 683 EUR, kai sprendimas yra su motyvais.

Lyginant su ankstesnių metų statistika, šie skaičiai yra sumažėję. Visgi, būtina pastebėti, kad šį mažėjimą greičiausiai lemia tai, kad BAT vis daugėja bylų, kur reikalavimas nesiekia 50 000 EUR, o tokiose bylose yra priimami sprendimai be motyvų (turint teisę už papildomą mokestį jų pareikalauti). Ši aplinkybė savaime lemia ir trumpesnę proceso trukmę.

Savo paties kailiu esu patyręs, jog kai reikalavimo suma viršija minėtąją sumą, procesas tikrai gali užtrukti gerokai ilgiau.

Konferencijoje taip pat nemažai dėmesio buvo skiriama dar praėjusiais metais BAT procese įvestai mokėjimo įsakymo procedūrai (angl. Payment Order Procedure) (POP), apie kurią buvau rašęs anksčiau.

Įdomu pastebėti, kad nuo 2024 m. vasario mėn. 1 d., kai buvo sudarytos galimybės naudoti POP, iš viso buvo jau iškeltos 110 POP bylos ir tik 4 iš jų virto įprastiniu arbitražo procesu, t. y. tik dėl 4 BAT išduotų mokėjimų įsakymų buvo pareikšti prieštaravimai. Tai aiškiai rodo, kad POP yra itin efektyvi.

Šiuo metu POP galima naudotis tik tuo atveju, jeigu atsakovas yra juridinis asmuo, pavyzdžiui, klubas. Tačiau konferencijos metu buvo atskleista, kad yra rimtai svarstoma POP taikymą išplėsti ir suteikti galimybę ja pasinaudoti ir tais atvejais, kai atsakovas yra fizinis asmuo. Tokios galimybės sudarymas būtų itin aktualus krepšinio agentams, kadangi jie itin dažnai inicijuoja ginčus BAT prieš krepšinio žaidėjus dėl atstovavimo sutarčių pažeidimų.

Čia ir padėsiu tašką apie konferenciją.

Pridursiu tik tiek, kad tokios išvykos visada turi ir kitą pusę. Pažintinę. Nors Miunchene tikrai lankiausi ne pirmą kartą, kaskart mane stebina kokią nuostabią sporto infrastruktūrą jis turi ir kaip stipriai čia yra juntama sportinė kultūra. Šįkart itin didelį dėmesio skyriau tenisui, kuris pastaruosius ketverius metus yra tapęs didžiausia mano aistra), o šeštadienio vakarą užbaigiau stebėdamas įtikinamą „Bayern“ pergalę prieš „Borussia Dortmund“.

01/10/2025

Migracijos klausimai yra neatsiejama klubų, kurie savo sudėtis grindžia užsieniečių sportininkų paslaugomis, kasdieninės rutinos dalis. Šių klausimų sprendimas turi būti kruopščiai planuojamas ir įgyvendinamas, kadangi klaidos gali lemti skausmingas pasekmes. Man pačiam teko ne kartą matyti, kaip ne vienas klubas buvo priverstas atsisveikinti su savo žaidėju vien dėl to, kad ne laiku ar netvarkingai buvo tvarkomi migracijos reikalai.

Užsieniečių migracijos klausimus liečiančiomis bylomis yra apkrauti administracinių teismų teisėjų stalai. Į šiuos teismus šiemet keliavo nemažai bylų, susijusių ir sportininkų migracija. Šioje srityje ypač pasižymėjo į Joniškyje įsikūrusį FK Saned bandę keliauti sportininkai iš Afrikos, kuriems Migracijos departamentas durų į Lietuvą, išduodant reikiamas nacionalines vizas ar leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatvėrė.

Mano dėmesį šį sykį visgi patraukė FK Ekrano žaidėjo Saeed Fuseini teisinė kova su Migracijos departamentu, kuri užsibaigė Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT). Ją būtent ir noriu aptarti.

Bylos duomenis Saeed į Lietuvą atvyko 2025 m. sausio 21 d. turėdamas Nyderlandų (C) vizą, suteikiančią teisę būti Šengeno erdvėje 60 dienų. Jis 2025 m. vasario 1 d. su FK Ekranu sudarė sporto veiklos sutartį kiek ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Galiausiai, jis, tarpininkaujant FK Ekranui, pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam nacionalinę vizą 2025 m. kovo 7 d., t. y. likus vos dviem savaitėms iki teisėto jo buvimo Lietuvoje pabaigos.

Kas susiduria su Migracijos klausimais, puikiai žino, kad nacionalinės vizos ar juo labiau leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimai nėra sprendžiami itin operatyviai. Nenuostabu, kad ir šiuo konkrečiu atveju iki 2025 m. kovo 20 d., kuri buvo paskutinė Saeed buvimo Lietuvoje diena, šis klausimas nebuvo išspręstas.

Kas nutiko toliau turbūt galima nuspėti. 2025 m. kovo 26 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą sportininką grąžinti į jo tėvynę – Ganą. Būtent šis sprendimas ir iššaukė teisinį ginčą teismuose.

Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Be to, šis įstatymas leidžia priimti sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, jeigu užsienietis yra pasibaigus vizos galiojimui.

Visgi, įstatymas, priimant sprendimą dėl užsienio grąžinimo, kartu įpareigoja atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva,
padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Būtent šios aplinkybių (ne)tinkamas vertinimas ir sudarė pagrindą ginčui.

Pirmosios instancijos teismas sportininko skundą atmetė, pripažindamas, kad Migracijos departamentas priėmė teisingą sprendimą. Visgi, su tuo nesutiko LVAT, nagrinėjęs Saeed pateiktą apeliacinį skundą. LVAT panaikino departamento sprendimą kaip neteisėtą.

Pirma, LVAT atkreipė dėmesį, kad sportininkas ir jo interesams atstovaujantis klubas dėjo pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos pareiškėjo teisės gauti nacionalinę vizą, t. y. laiku pateikė prašymą nacionalinei vizai gauti, taip pat į tai, kad tarp jų buvo sudaryta sportinė veiklos sutartis, sudariusi pagrindą spręsti, kad sportininką su Lietuva sieja ekonominis ryšys (darbas).

Antra, teismas akcentavo, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

Galop, teismas pripažino, kad anksčiau nurodytos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nurodytos aplinkybės yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas.

Taigi, Saeed išvykti iš Lietuvos neturėjo ir iki šiol sėkmingai atstovauja FK Ekraną.

Ši istorija parodo, kad dažnai pasitaikanti kategoriška Migracijos departamento pozicija, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai teisinga, visgi gali būti „nulaužta“, kai tokioje pozicijoje iš tikrųjų stinga racionalumo, taip apsaugojant tiek klubų, tiek sportininkų interesus.

27/08/2025

Pastarųjų dviejų mėnesių įvykiai Vilniaus „Žalgirio“ stovykloje jau garsiai juokais yra prilyginami „Santa Barbara“ serialui. Pastarasis serialas truko 10 sezonų. Labai viliuosi, jog Vilniaus „Žalgirio“ santabarbariškoji istorija greitu metu pasieks atomazgą ir pasibaigs, kadangi dėl jos kilusi suirutė klubo nei puošia, nei padeda kovoje A lygoje.

Visgi, šis mano post‘as potencialiai pretenduoja tapti nauja šios istorijos serija, kurią aš, reaguodamas į prieš kelias savaites viešai paskelbtą žinią apie tarp V. Venslovaitienės ir UAB Valoras įvykusį „2 dalių“ perleidimo sandorį, pradėsiu klausimu – bet ar V. Venslovaitienė tikrai tebėra teisėta Vilniaus „Žalgirio“ dalininke?

Šį klausimą keliu ne šiaip sau, kadangi viešosiose įstaigose (koks būtent yra Vilniaus „Žalgiris“) tokio dalyko kaip „dalys“ nėra. Viešosiose įstaigose jos dalininkai nuosavybės teise valdo ne „dalis“, o dalininko teises. Atitinkamai, jie esamiems dalininkams ar kitiems asmenims gali perleisti tik dalininko teises, jokiu būdu - ne „dalis“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kalbėdamas apie viešųjų įstaigų specifiką, yra akcentavęs, kad viešųjų įstaigų dalininkai, nors ir dalyvauja viešosios įstaigos veikloje turtinio įnašo pagrindu, neturi kokių nors dalių, nustatomų pagal jų, kaip dalininkų, įnašus į viešosios įstaigos kapitalą.

Apie „dalis“ nekalba ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas (VĮĮ). Pagal jį viešosios įstaigos dalininkas gali disponuoti tik dalininko teisėmis. Įdomu tai, kad VĮĮ aiškiai numato, jog jeigu viešosios įstaigos dalininku tampa asmuo, įgijęs dalininko teises iš jas perleidusio viešosios įstaigos dalininko, dalininko teises įgijusio asmens įnašų vertė atitinka dalininko teises perleidusio dalininko turėtų įnašų vertę.

Ką tai reiškia? Toks Lietuvoje egzistuojantis viešųjų įstaigų reguliavimas, mano vertinimu, patvirtina, kad dalininko teisės savo esme yra nedalomos, t. y. kitaip tariant, dalininkas negali perleisti dalies savo dalininko teisių ir dalį jų pasilikti sau. Tokia dalininko teisių samprata iš principo reikalauja, kad dalininkas, perleisdamas dalininko teises kitam asmeniui, arba perleidžia visas turimas dalininko teises, arba neperleidžia nieko. Dalininko teisių perleidimo pasekmė – dalininko teises įgijęs asmuo turi pakeisti buvusį dalininką viešojoje įstaigoje.

Taigi, grįžkime prie V. Venslovaitienės ir UAB Valoras sandorio. Jį sudarius, kaip skelbiama, tiek UAB Valoras tapo Vilniaus „Žalgirio“ dalininku, tiek V. Venslovaitienė išliko jo dalininke. Vertinant anksčiau išdėstytus principus, toks šio sandorio rezultatas mano mintyse žiba ryškiu „ERROR ERROR“ ženklu.

Tad ar V. Venslovaitienė tikrai tebėra teisėta Vilniaus „Žalgirio“ dalininke?

Mano supratimu, nors dokumentai VĮ Registrų centre gal ir rodo ką kita, tikėtinas atsakymo variantas turbūt yra tik vienas iš dviejų:

a) V. Venslovaitienė dalininke nebėra, o ją pilnai pakeitė UAB Valoras;
b) V. Venslovaitienė išliko dalininke, o UAB Valoras juo netapo.

Kaip yra iš tikrųjų turbūt paaiškės tik kitose serijose.

Kaip bebūtų, tikiuosi, kad aptariamas klausimas bus pradėtas kelti ir Vilniaus „Žalgirio“ viduje, kadangi priešingu atveju egzistuoja rizika užsisukti potencialių teisinių ginčų ir nesusipratimų karuselėje.

07/08/2025

Paskutinės kelios savaitės yra itin karštos ir pilnos aistrų FK Vilniaus Žalgirio stovykloje. Tad nenuostabu, kad šiose aistrose tiesiogiai nedalyvaujantys įvykius šio klubo stovykloje stebi lyg trilerį.

Kaip turbūt ir daugelį, mane taip pat itin nustebino vakar pasirodę pranešimai apie FK Vilniaus Žalgirio dalininkės ir vadovės V. Venslovaitienės veiksmus dėl dalininko teisių perėmimo iš E. Kasperūnienės.

Nors pačios sutarties man kol kas neteko pamatyti, tačiau vien iš viešai pateiktos informacijos ir V. Venslovaitienės pateikto paaiškinimo galima daryti ganėtinai drąsią išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamas sandoris tarp E. Kasperūnienės ir V. Venslovaitienės išties buvo sudarytas.

Teisėje egzistuoja ganėtinai paprasti sandorių sudarymo principai. Sandoriai yra sudaromi tarp konkrečių asmenų. Turi būti pasiūlymas (oferta), turi būti pasiūlymo priėmimas (akceptas). Jeigu E. Kasperūnienės kažkada pasirašytą sutarties projektą ir būtų galima laikyti oferta, akivaizdu, kad tas pasiūlymas nebuvo priimtas (akceptuotas). Visgi, iš viešai skelbiamos informacijos panašu, kad tuo metu net nebuvo asmens, kuriam tas pasiūlymas būtų skirtas. Bet kuriuo atveju, pasiūlymai negalioja amžinai.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad viešosios įstaigos dalininkų teisių perleidimo tvarką visada reglamentuoja viešosios įstaigos įstatai. Nors FK Vilniaus Žalgirio įstatai nėra skelbiami viešai, tačiau įprastai tokie klausimai yra sprendžiami visų viešosios įstaigos dalininkų susirinkime arba bent jau su visų žinia. Lieka atviras klausimas, ar FK Vilniaus Žalgirio įstatuose numatyta procedūra išties buvo įgyvendinta.

Kaip ten bebūtų, ši istorija man primena itin ryškius epizodus kitose Lietuvos sporto organizacijose, ypač tam tikrose federacijose, kai stokojant saugumo kovoje dėl įtakos ir siekiant išlaikyti turimą valdžios galią, būdavo imamasi tokių priemonių kaip neparankių narių iš organizacijos šalinimas ar naujų narių priėmimas. Panašu, kad toli nuo to dar nenuėjom ir sportas Lietuvoje vis dar suserga tomis pačiomis ar bent jau panašiomis ligomis.

Kas laukia toliau?

Nors viešai kalbama apie vykstančias derybas dėl V. Venslovaitienės turimų FK Vilniaus Žalgirio dalininkų teisių pardavimo, išlieka keli klausimai:

a) ar yra realus šių dalininko teisių pirkėjas;
b) kokia yra siūloma šių dalininko teisių kaina;
c) ar V. Venslovaitienė išliks FK Vilniaus Žalgirio direktore ir pardavusi turimas dalininko teises?

Jeigu derybos vyksta, panašu, kad pirkėjas yra. Kaina? Neabejoju, jog prašoma kaina yra didelė. Ar V. Venslovaitienė gali likti FK Vilniaus Žalgirio direktore? Žinoma, jeigu išliks ją palaikanti dalininkų dauguma ir ji pati to norės.

O kas bus jeigu sandoris dėl V. Venslovaitienė dalininko teisių pardavimo neįvyks? Tai priklausys nuo kitų dalininkų iniciatyvos ir veiksmų.

Šiuo aspektu priminsiu, kad prieš du metus šioje paskyroje rašiau apie Lietuvos Aukščiausiąjį Teismas ir net Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą pasiekusį ginčą tarp KK Lietkabelio dalininkų, kuriame tiesiogiai dalyvavau ir aš, atstovaudamas konkrečius KK Lietkabelio dalininkus. Teismai, išnagrinėję šį ginčą, išaiškino, kad:

- viešosios įstaigos dalininko turimos teisės kitų dalininkų reikalavimu gali būti priverstinai išperkamos teismine tvarka, kai tokio dalininko veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis;
- sprendžiant dėl minėta tvarka išperkamų dalininkų teisių kainos, turėtų būti nustatyta, kokios vertės viešosios įstaigos turto turėtų teisę gauti viešosios įstaigos dalininkas, dėl kurio teisių išpirkimo kainos yra sprendžiama, jeigu viešoji įstaiga būtų likviduojama.

Jeigu būtų bandoma pasinaudoti tokia priverstine dalininko teisių išpirkimo tvarka, yra pagrindas manyti, jog jų išpirkimo iš V. Venslovaitienės kaina pagal pateiktą kainos nustatymo principą neturėtų būti tokia didelė, nes nėra duomenų, kad FK Vilniaus Žalgiris tiesiogiai valdytų daug turto nuosavybės teise.

Belieka klausimas, ar esami V. Venslovaitienės veiksmai išties prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir nėra galimybės, kad jie ateityje pasikeis?

30/07/2025

Su FC Džiugu mane sieja ilgi bendradarbiavimo santykiai. Su šiuo klubu teko praeiti nemažai pelkėtų teisinių vingių, bet šį sykį smagu dalintis klubo pergalėmis - šį kartą žaidėjų transferų rinkoje.

Kaip skelbia ir pats klubas, Viacheslav Kulbackuk perėjimas į Vengrijos aukščiausiosios lygos klubą „Debrecen“ jam yra istorinis dėl savo dydžio finansine išraiška.

Džiaugiuos, kad galėjau prie to prisidėti, derinant teisinius šio sandorio aspektus.

Tokio pobūdžio sandoriai Lietuvoje vis dar yra ganėtinai retas reiškinys, nors jie yra būtini Lietuvos klubų finansinio tvarumo užtikrinimui. Todėl visiems Lietuvos futbolo klubams linkiu, kad tokios žinios Lietuvos futbole tik dažnėtų.

Telšių „Džiugo“ ekipoje sėkmingai pirmąją sezono dalį praleidęs 20-metis ukrainietis Viacheslav Kulbachuk karjerą tęs Vengrijos aukščiausiosios lygos klube VSC „Debrecen“. Šis žingsnis – svarbus ir džiuginantis visoms pusėms: žaidėjui atsiveria naujos galimybės konkurenc...

24/07/2025

Nors paskutiniuoju metu apie manipuliavimą sporto rezultatais bent jau Lietuvoje nėra kalbama taip dažnai, neabejotina, kad ši itin šešėlinė veikla tebeegzistuoja.

Šios temos rėmuose noriu aptarti konkrečią prieš kelis metus Tarptautinį sporto arbitražo teismą (CAS) pasiekusią bylą (CAS 2022/A/9053), kurioje šmėžuoja ir lietuviškas akcentas. Ši byla liečia teniso sportą ir jos pagrindinius veidu tapo teniso arbitras Abderahim Gharsallah iš Tuniso.

Ji buvo kaltinamas dėl to, kad teisėjaudamas teniso varžybose, kuriose buvo naudojamas elektroninis rezultatų suvedimo įrenginys, į kurį buvo vedamas rungtynių rezultatas realiu laiku ir kuris perduodavo šį rezultatą tiesiogiai į lažybų sistemas visame pasaulyje, sąmoningai vesdavo netinkamus žaidėjų iškovotus taškus. Tokiu būdu buvo klaidinama lažybų bendrovių „live scoring“ sistema ir suteikiamas pranašumas darant gyvus statymus už tenisininkų iškovojamus taškus konkretiems besilažinantiems asmenims. Taip buvo sudarytos galimybės konkretiems asmenims išnaudoti neatitikimus tarp tikrosios žaidimo eigos ir pateikiamos informacijos, darant pelningus statymus.

Minėtas lietuviškas akcentas šioje byloje yra tas, kad tarp mačų, kuriuose fiksuoti įtartini teisėjo veiksmai, buvo ir karjerą jau baigusio Lietuvos tenisininko Lauryno Grigelio susitikimas su Daniilu Glinka, vykęs 2020 m. spalio 15 d. ITF M15 turnyre Monastyre, Tunise.

Tarptautinė teniso sąžiningumo agentūra (ITIA) dėl minėtų veiksmų teisėją iš Tuniso pripažino kaltu padarius taisyklių pažeidimą ir skyrė jam diskvalifikaciją iki gyvos galvos. Šis ITIA sprendimas buvo skundžiamas CAS, kuris galiausiai palaikė ITIA ir paliko jos sprendimą nepakeistą.

Svarbu pažymėti, kad byloje nebuvo įrodymų ir nebuvo nustatyta, jog teisėjas būtų gavęs kokios nors naudos iš savo veiksmų. Pats A. Gharsallah laikėsi pozicijos, jog, vesdamas rezultatus į įrenginį, jis žmogiškai suklydo ir jokių blogų intencijų iš savo pusės neturėjo.

Nepaisant A. Gharsallah patikinimų, CAS atmetė tokią jo versiją, pateikdama kelias esmines priežastis, kodėl tokia pozicija yra neįtikinama:

Pirma, pats A. Gharsallah yra itin patyręs teisėjas - jis yra teisėjavęs daugiau nei 1 500 rungtynių. Todėl sunku patikėti, kad būtent toks aukšto lygio arbitras kartotų tokio pobūdžio klaidas, kaip, pavyzdžiui, neteisingai nurodytų savo pavardę ar nuolat maišytų taškų suvedimą. Ypač įtartina tai, kad klaidos kartojosi tame pačiame turnyre, tą pačią savaitę ir net tą pačią dieną.

Antra, naudojamas įrenginys turi paprastą „grąžinimo“ (angl. undo) funkciją, kuri leidžia ištaisyti klaidas. Tad net jei kažkuri informacija būtų įvesta neteisingai, ją buvo lengva nedelsiant ištaisyti - tačiau to A. Gharsallah nedarė.

Trečia, tariamos „klaidos“ pasikartodavo ne bet kada, o labai panašiuose mačų etapuose - tam tikru metu seto ar žaidimo metu, o tokie dėsningumai yra sunkiai paaiškintini per atsitiktinių klaidų prizmę.

Ketvirta, analizuojant mačų garso įrašus, nustatyta, kad faktinių techninių klaidų skaičius buvo itin nedidelis.

Penkta, šiuos veiksmus lydėjo nustatyta įtartina lažybų veikla, kadangi lažybų bendrovės fiksavo statymus, kurie buvo atliekami neproporcingai sėkmingai.

Šešta, net trijuose iš keturių tirtų mačų - tarp jų ir Lauryno Grigelio bei Daniilo Glinkos susitikime - teisėjas įvedė ne savo, o kito teisėjo vardą. Tokie veiksmai rode, jog teisėjas bandė slėpti savo dalyvavimą sutartoje manipuliavimo schemoje.

Nors šioje istorijoje figūruoja ir L. Grigelio pavardė, būtina aiškiai akcentuoti, kad jis nebuvo susijęs su jokiais pažeidimais - jo vardas byloje minimas tik todėl, kad viename iš mačų, kuriame teisėjavo pažeidimus padaręs teisėjas, žaidė būtent jis.

Ši byla - aiškus priminimas, kad sporto rezultatų sąžiningumas gali būti pažeidžiamas ne tik per sportininkų veiksmus, bet ir per kitas grandis - teisėjus, organizatorius ar net rezultatų technologijų naudotojus. Be to, šis atvejis parodo, kad net sąžiningi sportininkai gali tapti schemų dalimi jiems patiems to nežinant, kai manipuliacijos vyksta aplinkoje, kurios jie nekontroliuoja.

Galų gale - kiekviena tokia istorija mums primena, kad sąžiningas sportas nėra savaime suprantamas dalykas - tai vertybė, kurią reikia nuolat saugoti ir ginti.

Sąžiningas sportas yra ne privilegija, o būtinybė.