26/03/2025
Maldeikienės akiniai, kovo 26 d.
Vakar pajutau tiesiog neįveikiamą norą pasidalinti su jumis jausmu, kuris jau kelios dienos neina iš galvos.
Tad atidėjau jau anksčiau beveik parašytus „akinius“ ir kviečiu jus rasti laiko tikrai neeilinei istorijai. Ir ne, kalba ne apie turinį, juolab, kad turinys gan banalus ir ne turinys mane labiausiai įtraukė. Tiesiog žinokite, kad tai kriminalinė drama, ir ji gana žiauri.
Jei jūsų gyvenime įtampos užtenka, geriau nežiūrėkite. Vis dėlto yra viena išimtis: jeigu jūsų namuose auga žmogus, kuriam dabar nuo 11-12 iki kokių 19 metų, meskite viską, atsisėskite, susikaupkite, žiūrėkite. Žiūrėkite net per prievartą ar ašaras. Aš verkiau trečioje serijoje.
O po to, kai peržiūrėsite visas keturias serijas (tai vadinamas ribotos trukmės serialas) prieikite prie savo vaiko ir pradėkite kasdien (na gerai, kas antrą dieną) kartoti: „Aš tave besąlygiškai myliu ir todėl tikiuosi, kad mes galime suprasti vienas kitą, net jeigu tu tuo ir netiki“.
Sakykite: „Aš esu čia su tavimi, kad padėčiau tau suaugti. Laukčiau ir tikėčiausi, jog rasi man laiko. Kad pasidalinsi su manimi savo jausmais — džiaugsmais ir nesėkmėmis“.
Ir tęskite: „Gal tau sunku patikėti, bet ir aš kažkada nuėjau tavo kelią, ir viskas, ko aš tenoriu, kad tu žinotum - ką tu bepasakysi ar net padarysi, aš neteisiu. Tiesiog mylėsiu. Išbūsiu su tavimi tavo kelyje į suaugusio žmogaus gyvenimą — kitaip sakant, tyliai pabandysiu parodyti, kad suaugti, reiškia tapti atsakingu“.
Galiausiai, tarp pauzių, pridurkite: „Ir padėsiu tau suprasti, kad ir aš dažnai nežinau, ką daryti“.
Kai praėjusį savaitgalį „Netflixe“ peržiūrėjau britų serialą „Paauglystė“ (ang. „Adolescence“) iš karto pagalvojau, kad tai geriausias filmas apie paauglius, kurį mačiau.
Dabar, kai aiškiai supratau, kaip išskirtinai ta istorija įsitaisė mano galvoje, galiu pasakyti daugiau – tai bene geriausia, ką bendrai esu mačiusi apie paauglius.
Apie chaosą, kuris nuolat valdo jų gyvenimus. Apie tėvus, kurie nespėja suvokti, kad jų vaikas jau užaugo, nors dar ne visai.
Apie tai, kaip paaugliui atsiveria suaugusio žmogaus gyvenimo įtampos, tame tarpe ir sunkiai suvaldomas seksualumas. Apie vienatvę, kai bijai pasakyti, ką jauti ir ko trokšti.
Apie tai, kad dažnai gali būti kaltinamas, kad esi tiesiog žmogus, kuriam reikia laiko save pažinti.
Ir tai istorija, kaip tėvus, kurie pernelyg dažnai saugodami net patys nežinodami ką, ar savo paauglį, ar save, tiesiog tyliai tikisi, kad viskas kažkaip savaime praslinks ir nieko neįvyks.
Aš 13 metų gimnazijoje mokiau paauglius ir man tai visada buvo patys įdomiausi žmonės. Jau užsisklendžiantys nuo mažiems vaikams tokio įprasto atvirumo, bet dar atviri. Absoliučiai jaučiantys suaugusio žmogaus nuotaikas ir momentaliai žinantys, ar jis atviras bei nuoširdus, ar tiesiog vaidina tėvo, mamos, mokytojo, praeivio, etc. vaidmenį.
Dar vaikas, bet fiziškai jau suaugęs. Fiziškai jau suaugęs, bet dar vaikas, nes labai labai trapus ir pažeidžiamas.
Jeigu įmanoma, filmą reikėtų žiūrėti kartu su savo paaugliu. Ir kalbėti apie tuos sunkius rimtus klausimus, kas yra vyriškumas, patyčios, pornografija, socialiniai tinklai.
Paklauskite, ką jiems reiškia šitie žodžiai. Pasiruoškite išgirsti ne tiek apie juos, kiek apie save — jūsų vaikai VISADA yra jūsų kopija. Pamatykite savo paauglio kalboje, kaip turite keistis pats.
Pabandykite šiuos ir kitus dalykus su juo aptarti vertindami iš įvairių perspektyvų — paaugliai paprastai natūraliai labai smalsūs, ir paklausus, pavyzdžiui, o kaip manai, ar šitą filmą suprastų tavo močiutė (ar koks kitas paaugliui svarbus žmogus), ir ką ji pasakytų, galite pralaužti tylos sienas. Ir tada jau kalbėtis vis platesniame kontekste.
Jeigu paauglys nenorės dalintis, nesijaudinkite, paaiškinkite, kaip jaučiate ir matote pats, ir neverskite jo kalbėti. Jam reikia laiko patikėti, kad jis svarbus ir jo nuomonė išties reikšminga.
Verta pasidomėti ir tuo, ar tai, kas rodoma filme, yra panašu į tikrovę? Ar jo mokykloje, aplinkoje yra panašių dalykų? Kaip manai, ką verta daryti, jeigu taip?
Dažnai sakoma, kad dabar vaikai gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose — realiame ir virtualiame.
Nelabai sutinku su tokia logika. Mano karta irgi gyveno dviejuose pasauliuose – tame esą realiame ir kitame, tame, kur buvo knygos skaitomos naktį po antklode, dalykai, kurių žinai negalintis pasakyti savo tėvams, nes tai kažkas ne tai, ką, manai, jie norėtų girdėti (patriarchalinis pasaulis yra toks pat virtualus savo nerašytomis ir labai žiauriomis taisyklėmis).
Aš žinojau, kad mano tėtis mane labai mylėjo, bet per visą savo gyvenimą jis mane apkabino ir pabučiavo (į kaktą) tik du kartus — kai palydėjo į Maskvą studijuoti — labai didžiavosi ir taip palaimino sunkioms studijoms, ir antrą kartą, kai tekėjau. Tai irgi buvo palaiminimas.
Bet tikrai būtų buvę nepalyginamai geriau, jeigu ta tyli meilė būtų įgarsinta, suteikusi žodį ir man, leidusi kalbėtis, klausyti, atsiverti, klysti ir suprasti, o kaip pasaulį mato tavo tėvai. Ir svarbiausia — suvokti, kad nesi vienas. Kad šalia tie, kurie myli.
Filmas sukrečia ir dar dėl vienos priežasties, dėl absoliučiai tobulo pagrindinio vaidmens atlikėjo, vos 15 metų britų aktoriaus (tai tikrai aktorius iš didžiosios) Oweno Cooperio .
Tas dar vaikas, bet jau suaugęs (tais dvilypumas ir yra paauglystės esmė) trečioje filmo serijoje yra toks daugiaplanis, taip momentaliai keičia savo personažo psichologines būsenas, taip vaikiškai prašo meilės iš jo elgesį vertinančios psichologės, kad po to su suaugusio žmogaus žiaurumu trankytų viską aplink ir būtų išvesdintas iš susitikimų kambario, kad lieki be amo. Sukrėstas.
Vienareikšmiškai geriausias tokio amžiaus aktoriaus vaidmuo, kurį man kada nors teko matyti.
Žodžiu. Žiūrėkite, prašau. Ir mylėkite save, kad išmokytumėte meilės savo vaikus.
Nuotraukoje berniukas, vaidinantis pagrindinį herojų Owenas Cooperis
