Advokato Romualdo Matonio kontora

27/04/2026

Advokato Romualdo Matonio įžvalgos apie vaikų pareigą išlaikyti tėvus – leidinyje „Savaitė“

Nuoroda į straipsnį – komentaruose

21/12/2025

Jau netrukus Šv. Kalėdų šventė mums primins apie besibaigiančius dar vienus metus. Tikiuosi, kad šiais metais kiekvienas mūsų galėjome džiaugtis savimi ir savo šeimomis, didžiuotis mažesniais ar didesniais savo ir artimųjų pasiekimais. Gal nuskambės ne šventiškai, bet klausytis savų ir svetimų, tikrų ir tariamų politikų svaičiojimų ir keiksnoti jų išsidirbinėjimus, kurie pastaruoju metu jau primena situaciją ad absurdum.

Kaip ir kiekvienų metų pabaigoje norisi prisiminti tai kas nutiko gero ir kuo greičiau užmiršti tai, ką labiausiai norisi užmiršti. O kartais ir paprasčiausiai pasiklausyti tylos šiame beprotiškai besikeičiančiame pasaulyje.

Taigi, bent trumpam sustokime, pasiklausykime tylos ir susimąstykime. O po to vienas kitam palinkėkime ramybės ir taikos.

Su artėjančiomis Šv. Kalėdomis !

16/07/2025

Nejučia prabėgo 25 metai

06/04/2025

📣 Advokato Romualdo Matonio komentaras portale TV3.lt

Tai, kad mažamečiai vaikai turi būti išlaikomi savo tėvų, yra savaime suprantama. Bet ne visi žino, kad iš savo tėvų išlaikymą prisiteisti gali ir ...

06/02/2025

Advokato Romualdo Matonio komentaras portale TV3.lt

Penktadienio rytą sostinės pareigūnas Darius Šerpytis buvo išteisintas už tarnybos metu nužudytą 51-erių metų moterį. Lietuvos policijos profesinės ...

19/12/2024

Artėjančių Kalėdų proga dalinuosi savo patirtimi - padėkite išrinkti aktualias teisės temas!

Šiemet netikėtai suvokiau, kad mano teisinė patirtis jau siekia 40 metų! Atrodo, dar visai neseniai buvau teisės studentas, o dabar esu sukaupęs reikšmingą žinių bagažą – dirbau tardytoju, teisėju, teismo pirmininku, o pastaruosius 25 metus esu advokatas.

Ši patirtis mane įkvėpė dalintis žiniomis, tad jau kurį laiką rašau Facebook apie įvairiomis teisės temomis. Vis dėlto pradėjau galvoti – galbūt mano pasirinktos temos įdomios tik nedideliam žmonių ratui? Juk gyvenime netrūksta situacijų, apie kurias aš galbūt nepagalvoju, bet jos gali būti aktualios Jums.

Tad, artėjant šventėms, turiu pasiūlymą! Rašykite ir dalinkitės mintimis, kokios teisės temos jums įdomios ar naudingos – su malonumu pasidalinsiu savo žiniomis ir įžvalgomis. Jūsų grįžtamasis ryšys man būtų labai vertingas.

Linkiu jaukaus ir ramaus Šv. Kalėdų laukimo!

Advokatas Romualdas Matonis. Patyrusių teisininkų paslaugos. Civilinė teisė. Baudžiamoji Teisė

17/10/2024

Apie tai, ką sakyti teisme

Klientai manęs dažnai klausia „ar galiu teisme sakyti taip ar anaip“?. Į tokį klausimą visiems atsakau vienodai – aišku, kad galite. Tik visuomet priduriu, jog yra viena sąlyga ir ši sąlyga esminė – tuo, ką rengiatės sakyti, dar turi patikėti teisėjas (-a). O kartais netgi papildau, kad jie (teisėjai) į šias pareigas ne tiesiai iš vaikų darželio atėjo ir dažniausiai turi sukaupę pakankamą profesinę ir gyvenimišką patirtį, kuri paprastai leidžia atskirti melą nuo tiesos. Nors, aišku, pasitaiko visaip. Po tokio išaiškinimo poreikis teisiškai fantazuoti neretai sumažėja. Arba apskritai išnyksta.

Kalbant rimtai, kiekvienas vienaip ar kitaip besibylinėjantis asmuo teisme iš tiesų gali sakyti ką tik jo širdis geidžia (tai kyla iš teisės, bet ne pareigos, duoti paaiškinimus) ar net apskritai tylėti. Bet jeigu jau esate teisiškai suinteresuotas asmuo, tuomet Jums neabejotinai aktualus teisinis rezultatas, kurio siekiate. O pastarasis, skirtingai negu Holivudo filmuose, dažniausiai priklauso ne nuo sąmoningo ar nesąmoningo fantazavimo, bet nuo to ar Jūsų liudijimas visiškai ar iš dalies sutampa su kitomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar bent joms neprieštarauja.

Kitaip tariant, nagrinėjant ir sprendžiant bylą teisme susiduria dvi tiesos – viena jų laikytina objektyvia, o kita, deja, tariama. Beje, gyvenimas iš tiesų už teisę įvairesnis, taigi dažnam visiškai sąžiningai atrodo, kad jeigu jis teisėjui (-ai) papasakos kuo daugiau ir galbūt ne visai teisingai (švelniai tariant), tuo labiau šis jo ar jos tiesa patikės.

Juolab, kad ne visos paprotinės teisės normos sutampa su formaliosios teisės normomis. Pvz. praktikoje (sprendžiant paveldėjimo ginčą tarp velionio vaikų) esu susidūręs su gyvenimiškai paaiškinamu liudijimu „kaip jiems gali priklausyti paveldėjimas, jeigu vienas jų, priešingai pirmajam, prie kapo duobės net neverkė, o kitas apskritai į laidotuves neatvažiavo?“.

Žinoma, tokį potencialių įpėdinių elgesį galbūt ir galima laikyti amoraliu, bet pati teisė, toli gražu, ne visuomet yra morali. Svarbu tai, kad sprendžiant ginčą taikytina pastaroji, kuri imperatyviai nustato paveldėjimą lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo įpėdinių moralės.

Panašiai kartais susiklosto ir baudžiamosiose ir/arba administracinių nusižengimų bylose, kuomet nusikaltimu ar nusižengimu kaltinamas asmuo sako „taigi nėra jokių liudytojų – tik policininkai, kurie prieš mane dėl vienokių ar kitokių priežasčių susimokę ir man keršija“. Bet pastarieji yra tokie pat liudytojai kaip ir kiti asmenys, todėl visiškai ignoruoti jų liudijimus ne visuomet išmintinga.

Tik apmaudu dėl to, kad jų liudijimais teismai linkę tikėti iš esmės besąlygiškai. Todėl dažniausiai pasitelkiamas motyvas apie policininkų keršijimą naudingas tik tuomet jeigu jis nebus „sausas“, t.y. tokį motyvą pagrįsite kokiais nors objektyviais duomenimis ar bent jau pagrįstomis prielaidomis.

Suprantu, kad perskaičius tokias mano mintis, gali kilti pagrįstas klausimas – tai kaip tuomet elgtis? Atsakymas į šį klausimą neįtikėtinai paprastas – kalbėti trumpai ir iš esmės.

Tiesa, prisiminus, kad tam vis tik reikia teisinės patirties, aiškiai nesąžininga būtų neatsakyti ir į kitą ganėtinai paprastą klausimą kur galima jos pasisemti – neabejotinai geriausia tai padaryti pas valstybės skirtą ar paties pasirinktą advokatą, kurio žodinės konsultacijos (žinoma, kalbu tik apie save) paprastai nemokamos.

10/09/2024

Kaip laimėti bylą?

Atsakymas į šį klausimą, kaip nebūtų keista, labai paprastas – turėti realius lūkesčius, išsikelti realiai pasiekiamus, o ne patraukliais holivudinių filmų scenarijais grindžiamus, tikslus. Ir tuomet jie, veikiausiai, bus pasiekti.

Kitaip tariant, žinau ir suprantu, kad gyvenimas už teisę įvairesnis. Bet teisiniuose procesuose tikslų siekiama ne pagal mūsų įsivaizdavimą kaip turi būti išspręsta byla, bet griežtai vadovaujantis teisės normomis. Beje, pastarąsias kuria ne teismai ir/arba advokatai, o mūsų išrinkti seimo nariai. Taigi, pasigirdus nusivylimui, kad Jums aktualus įstatymas yra „kvailas“, derėtų keiksnoti ne teisininkus, kurie tų normų nekuria, bet mūsų išrinktuosius.

Derėtų žinoti ir tai, jog ir patiems teisininkams įstatymai, toli gražu, ne visi patinka, bet jie privalo vadovautis tokiais, kokie yra. Nebent teismai gali pripažinti, kad formalus teisinis reguliavimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams ir aktualų klausimą išspręsti kitaip. Bet tai jau laikoma ne taisykle, bet teisine išimtimi, kurios siekiant būtina itin gerai pasirengti.

Gerai pasirengti reiškia, kad tariamų argumentų „ar aš žmogų nužudžiau?“ arba „ne už tokią Lietuvą kovojau“ tikrai nepakaks – pasitelkus vien tokius „argumentus“ veikiausiai liksite apskritai nesuprasti ir teisme liksite nieko nepešę.

Kaip elgtis, kad taip nenutiktų? Atsakymas taip pat paprastas – surinkti pačiam (ar padedant pasirinktam advokatui) visus įmanomus teisiškai reikšmingus duomenis ir (kiek tai įmanoma) patikimai įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją. Tik tuomet svarstymai apie bylos perspektyvą teisme leistų teisines prognozes atskirti nuo banalių pranašysčių, o advokatą – nuo ekstrasenso.

Žinau, kad daugeliui patrauklus jau pirmo pokalbio telefonu ar susitikimo metu duodamas „šimtaprocentinis“ pažadas, kad byla bus išspręsta būtent taip, kaip nori potencialus klientas. Tačiau toks (tuščias) pažadas dažniausiai gali būti nesąžiningas, kadangi net ir pats „kiečiausias“ advokatas, dar nepradėjęs realiai dirbti konkrečioje byloje, negali visiškai patikimai prognozuoti jos baigties.

Juolab, kuomet Lietuvoje bylas nagrinėja ir sprendžia net trijų pakopų teismai. Itin pagrįstų lūkesčių negali kelti netgi dažnai pasitaikantis klausimas „ar kada nors jau turėjote tokią bylą?“, nes (kaip išmintingai yra pastebėjęs teisės profesorius Egidijus Kūris) vienodų bylų, paprasčiausiai, nebūna – geriausiu atveju, jos gali būti tik labai panašios.

Suprantu, kad šie mano pasvarstymai, daugeliui Jūsų, gali sukurti pesimistinį atspalvį, bet taip iš tiesų tikrai nėra – jų esmė, tai patarimas kiekvienu atveju neskubėti priimti sprendimą kaip kuo greičiau išspręsti galbūt nepalankiai susiklosčiusią ar dar besiklostančią teisinę situaciją. T.y. „nepulti nuogiems į dilgėles“, o deramai tam pasirengti ir tik tuomet kelti teisinius tikslus bei jų siekti – patikėkite, tik tada šie tikslai bus realūs ir veikiausiai pasiekiami.

Beje, tai tikrai nereiškia, kad po tokio mano moralo reikia „nusispjauti“ ir geriau nieko nedaryti. Nes pats blogiausias problemos sprendimo būdas, tai jos (šios problemos) nesprendimas apskritai. Kadangi nesprendžiama problema tikrai pati neišsisprendžia, o priešingai, tik gilėja. Advokatui, kaip ir gydytojui, ligą gydyti (ir išgydyti) kur kas lengviau, kol ji dar pradinėje stadijoje.

Advokatas Romualdas Matonis. Patyrusių teisininkų paslaugos. Civilinė teisė. Baudžiamoji Teisė

26/08/2024

Advokato Romualdo Matonio komentaras portale TV3.lt

Daugeliui įprasta, kad, tėvams išsiskyrus, alimentus moka tik vienas iš jų, kadangi kitas prisideda vaiko auklėjimu ir priežiūra. Vis tik čia, kaip ...

11/07/2024

📣 Advokato Romualdo Matonio komentaras portale TV3.lt

Praėjusią savaitę Vilniaus apygardos prokuratūra teismui perdavė teismui baudžiamąjį bylą, kurioje policininkas kaltinamas nužudymu, įgaliojimų viršijimu ...

04/06/2024

Turtas, kuris po skyrybų turi likti Jums

Sąvoka „asmeninė nuosavybė“ daugeliui suponuoja pagrįstą prielaidą, jog tai, paprasčiausiai, jam priklausantis turtas. O beveik visuotinai žinoma, kad asmeninis turtas, skyrybų atveju, negali būti dalijamas ir turi pasilikti Jums.

Dažnas žino (ar bent numano), kad asmenine nuosavybe laikomas iki santuokos įgytas, dovanotas ar jo paveldėtas turtas. Tačiau teisinis reguliavimas ir teismų praktika byloja, kad ne viskas taip paprasta.

Sutuoktinio asmenine nuosavybe gali būti pripažintas ir kitas turtas, t. y.:

- asmeninio naudojimo daiktai,

- intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos,

- lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus atvejus, kuomet juo bendrai verčiasi abu sutuoktiniai,

- lėšos, gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę (moralinę) žalą,

- tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išskirtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu,

- teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims,

- sutuoktinio už asmenines lėšas (arba lėšas, gauta realizavus jo asmeninę nuosavybę) įgytas turtas, jeigu tokio turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn.

Pastarieji atvejai praktikoje išties sutinkami rečiau, tačiau dažnai taip nutinka tik todėl, kad apie tokio turto priskyrimą asmeninei nuosavybei dažnas nežino. Tiesa, svarbu tai, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia tai daryti liudytojų parodymais.

Kita vertus, nors šis aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir pakankamai aiškus, tačiau (kaip rašiau pradžioje) ne viskas taip paprasta, nes net iš pirmo žvilgsnio akivaizdi (dovanota, paveldėta ar įgyta iki santuokos) asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, kai kuriais atvejais, gali būti pripažinta bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe.

Dažniausiai taip nutinka, kai toks turtas iš esmės pagerinamas (rekonstrukcija, remontas ar kt.) jau santuokos metu abiejų sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ir/arba darbu.

Pabaigai, advokatiškas patarimas – jeigu norite būti tikri, kad Jūsų dovanojamas ar testamentu paliekamas turtas tikrai atitektų ne dukros ar sūnaus šeimai, bet konkrečiai Jūsų vaikui (nes kas žino ar ateityje neprisieis jo dalinti), dovanojimo sutartyje ar testamente taip ir rašykite – tai daroma (dovanojama ar paliekama) konkretaus asmens asmeninėn nuosavybėn.

Nepatingėkite to padaryti ir mokėjimo nurodymo (pavedimo) paskirtyje, jeigu norite, kad Jūsų skiriami (siunčiami) pinigai ar už juos įgytas turtas ateityje nevirstų ginčo dalyku. Nebūtų blogiau, jeigu paskirtyje nurodytumėte ir tikslą (namo statybai, remontui, buto ar automobilio pirkimui ar kt.).

Tikėdamasis, kad visa tai daugeliui bent kiek suteiks teisinio aikškumo ir padės išvengti ginčų, manau, jog sekantį kartą pasidalinsiu mintimis apie kitus šeimos turto niuansus, nes mūsų praktika šeimos bylose rodo, kad nuosavybės statuso klausimai ir toliau išlieka aktualūs.

Advokatas Romualdas Matonis. Patyrusių teisininkų paslaugos. Civilinė teisė. Baudžiamoji Teisė

17/05/2024

Sutuoktinių ir sugyventinių bendrojo turto dalybos

Nors Konstitucinis Tesimas seniai išaiškino, kad šeimos sąvoka nepriklauso nuo to ar santuoka įregistruota, bet tai nereiškia, kad abiem atvejais vienodas drauge užgyvento turto teisinis rėžimas. Paprastai šnekant, daugeliui atrodo, kad visa tai ką sutuoktiniai ar partneriai užgyveno, turi būti dalijama lygiomis dalimis. Deja, toks manymas labiau primena sąžiningą nuomonę, bet tikrai ne teisinį turto padalijimą, o teisė tikrai ne visuomet morali.

Kitaip tariant, kartu užgyventas turtas iš tiesų laikomas bendrąja nuosavybe, tačiau gyvenant įregistruotoje santuokoje sukuriama bendroji jungtinė, o neįregistravus santuokos – bendroji dalinė nuosavybė. Galima tai laikyti visiškai ar iš dalies diskriminaciniu teisiniu reguliavimu, bet jis (bent jau kol kas) yra toks koks yra.

Taigi, kuo šios teisinės normos skiriasi? Esminis skirtumas yra tai, jog iškilus poreikiui (nors niekam to nelinkiu) dalintis santuokoje užgyventą turtą, visas toks turtas (išskyrus asmeninį) su retomis išimtimis dalijamas lygiomis dalimis, t.y. nepriklausomai nuo to, kad pvz. žmona augino vaikus, o vyras gavo pajamas. Tariamas argumentas „va, aš šiomis rankomis namą pastačiau, o ji (dažnai seka nepadorus žodis) sėdėjo namuose su vaikais ir nieko neveikė“ jokios įtakos svarstant ir sprendžiant tokius klausimus neturi. Kartais netgi sakoma, kad „ne už tokią Lietuvą kovojau“, tačiau ir šis pseudoargumentas jokio teisinio svorio jūsų pozicijai nesuteiks.

Todėl su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe paprasčiau, nors tai nereiškia, jog nesusiduriame su pakankamai sudėtingais ginčais, ypač kalbant apie sukurto turto vertę ir/arba jo padalijimo būdus. Dalijantis bendrąją dalinę nuosavybę, kurią paprastai sukuria drauge gyvendami nesusituokę asmenys, šiek tiek sudėtingiau. T.y. tokiose teisinėse situacijose svarstoma ir sprendžiama priklausomai nuo to kiek sukūrė kiekvienas sugyventinis nes nuo to priklauso jam potencialiai atiteksianti bendrosios nuosavybės dalis.

Kitaip tariant, dažnai prisieina savo indėlį į nuosavybę įrodinėti jos sukūrimo metu turėtomis piniginėmis lėšomis ir tikslinėmis jų išlaidomis, iš anksto galvojant, jog perkant prekes ir/arba paslaugas bendrajai nuosavybei kurti reikia rinkti mokėjimo dokumentus. Pasiteisinimas ar paaiškinimas, jog statyboms samdėme žmones, kuriems mokėjome grynais ir jų nepažįstame, jeigu Jūsų teisinis oponentas tai ginčys, taip pat laukiamo įspūdžio teisme nepadarys.

Taigi, mano tikslas tikrai nėra patarti ar gyventi įregistravus santuoką ar nesusituokus. Juolab, kaip mėgstu galvoti ir sakyti – gyvenimas už teisę įvairesnis. Aš noriu pasakyti tik tai, jog pasirenkant šeimos formą, pravartu žinoti, jog gyvenant santuokoje ir nesusituokus užgyvento turto teisinis rėžimas, o kartu ir jo padalijimo forma ar būdas iš esmės skiriasi.

Iš dalies pasikartodamas primenu, kad vienu atveju sukuriama bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o kitu – bendroji dalinė partnerių nuosavybė, o apie detalesnius bendrai sukurto turto teisinio rėžimo skirtumus visuomet galima paklausti advokato, kurio žodinės konsultacijos (kalbu tik už save), paprastai, nemokamos.

Advokatas Romualdas Matonis. Patyrusių teisininkų paslaugos. Civilinė teisė. Baudžiamoji Teisė