Prevence Legal

03/09/2026

Vaikų nuotraukos socialiniuose tinkluose jau seniai nėra vien skaitmeninė šeimos albumo versija. Daliai turinio kūrėjų šeimos kasdienybė, o kartu ir jų vaikai, tampa komercinio turinio dalimi: vaikai filmuojasi reklamose, dalyvauja produktų pristatymuose, kelionėse ar renginiuose, o kartais būtent jų gyvenimas, reakcijos ir asmenybė tampa tuo, kas pritraukia auditoriją ir kuria turinio vertę.

Tėvai už tokį turinį gauna pajamas. Tačiau čia atsiranda sudėtingesnis klausimas: kam priklauso ekonominė vertė, sukuriama naudojant paties vaiko atvaizdą?

Civilinis kodeksas teisę į atvaizdą pripažįsta savarankiška fizinio asmens teise. Asmens atvaizdas gali būti naudojamas tik laikantis įstatyme nustatytų sąlygų, o šios teisės pažeidimas gali būti pagrindas reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Svarbu tai, kad teisė į atvaizdą priklauso pačiam vaikui. Kol dėl amžiaus jis negali jos įgyvendinti savarankiškai, jo vardu veikia tėvai. Tačiau atstovavimas vaikui savaime nereiškia, kad jo atvaizdas tampa tėvų turtu ar gali būti naudojamas pirmiausia jų ekonominiams interesams.

Šis skirtumas ypač išryškėja tada, kai vaiko atvaizdas ne tik viešinamas, bet ir monetizuojamas.

Viena yra šeimos atostogų nuotrauka socialiniame ti**le. Visai kas kita – sistemingas vaiko dalyvavimas mokamose reklamose ar paskyroje, kurios komercinė vertė reikšmingai priklauso būtent nuo jo dalyvavimo.

Tarkime, už reklaminį vaizdo įrašą, kuriame mama kartu su penkiamečiu vaiku pristato šeimoms skirtą produktą, sumokama 5 000 eurų. Sutartį su užsakovu sudaro mama, ji administruoja paskyrą, kuria turinį ir yra subūrusi auditoriją. Tačiau jeigu reklamos užsakovui reikalingas būtent vaiko dalyvavimas, ar pagrįsta visą sukurtą ekonominę vertę laikyti vien tėvų sukurta verte?

Lietuvos civilinėje teisėje vaiko turto apsaugos principai jau egzistuoja. Tėvai vaikui priklausantį turtą privalo tvarkyti išimtinai jo interesais, o Civilinis kodeksas atskirai išskiria ir turtą, įgytą už paties vaiko uždirbtas lėšas.

Tačiau dabartinis reguliavimas aiškiai neatsako, kada vaiko dalyvavimas tėvų vykdomoje komercinėje socialinių tinklų veikloje tampa paties vaiko ekonominiu indėliu. Nėra ir taisyklės, kokia tokių pajamų dalis turėtų tekti vaikui, kaip ji turėtų būti apskaičiuojama ir ar dalis jos turėtų būti išsaugoma iki pilnametystės.

Šis klausimas gali tapti gerokai realesnis tada, kai šiandien socialiniuose tinkluose augantys vaikai taps pilnamečiais.

Įsivaizduokime ginčą po penkiolikos metų. Jaunas žmogus teigia, kad nuo trejų metų buvo vienas pagrindinių šeimos paskyros personažų: jo vaikystė sistemingai filmuota, jo atvaizdas naudotas reklamai, su juo kurtas turinys generavo pajamas, tačiau visas jas gavo ir panaudojo tėvai.

Ar toks reikalavimas būtų teisiškai neįmanomas? Nebūtinai.

Pagal dabartinį Lietuvos reguliavimą jį tektų konstruoti remiantis bendrosiomis civilinės teisės normomis. Nustačius neteisėtą vaiko atvaizdo ar privataus gyvenimo naudojimą, reikšmingas galėtų būti ir CK 6.249 straipsnyje įtvirtintas principas: iš neteisėtų veiksmų gauta nauda tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip nukentėjusio asmens nuostoliai.

Taigi klausimas galėtų kilti ne tik dėl neturtinės žalos, bet ir dėl ekonominės naudos, gautos pažeidžiant vaikui priklausančias teises.

Tokia byla, žinoma, būtų sudėtinga. Reikėtų įrodyti teisės pažeidimą, ryšį tarp vaiko dalyvavimo ir gautų pajamų bei įvertinti, kokia komercinės vertės dalis buvo sukurta būtent naudojant vaiko atvaizdą.

Kai kurios valstybės šio klausimo jau nebepalieka vien bendrosioms teisės normoms. Ilinojuje tam tikrais atvejais dalis pajamų iš monetizuojamo turinio, kuriame reikšmingai dalyvauja vaikas, turi būti atidedama jam į specialią sąskaitą. Kalifornija finansines vaikų atlikėjų apsaugos taisykles išplėtė ir skaitmeninio turinio kūrėjams bei vaikams, dalyvaujantiems monetizuojamame šeimos turinyje. Prancūzija specialiai reglamentavo jaunesnių nei šešiolikos metų vaikų atvaizdo komercinį naudojimą interneto platformose ir numatė jų pajamų apsaugos mechanizmus.

Šių valstybių kryptis rodo besiformuojantį principą: jeigu vaikas kuria komercinę turinio vertę, visų iš jos gaunamų pajamų nereikėtų automatiškai laikyti vien tėvų pajamomis.

Lietuvoje bendrieji vaiko teisių ir turto apsaugos instrumentai egzistuoja. Tačiau skaitmeninė ekonomika sukūrė situaciją, kurioje tas pats asmuo vienu metu gali būti ir vaiko atstovas pagal įstatymą, ir finansiškai suinteresuotas kuo intensyviau naudoti jo atvaizdą.

Todėl klausimas šiandien jau neapsiriboja tuo, ar tėvai gali viešinti savo vaiką.

Jeigu vaiko vaikystė tampa komerciniu produktu ir generuoja pajamas, teisė anksčiau ar vėliau turės atsakyti ir į kitą klausimą: kokia tos sukurtos vertės dalis priklauso pačiam vaikui?

27/08/2026

Verslo plėtra nebūtinai reiškia kitos įmonės įsigijimą. Kai siekiama patekti į naują rinką, įgyvendinti didelį projektą ar sujungti skirtingas kompetencijas, partnerystė kartais gali sukurti daugiau vertės nei nuosavybės perėmimas.

Būtent tokiais atvejais aktuali jungtinė veikla (angl. joint venture): partneriai išlieka savarankiški, tačiau sutelkia kapitalą, žinias ar kitus išteklius bendram tikslui, pasidalija riziką ir iš anksto susitaria dėl bendradarbiavimo ribų. Lietuvos teisėje jungtinė veikla yra sutartinė partnerystė, todėl jos architektūrą didele dalimi lemia pačių šalių susitarimas.

Ši logika ypač ryški energetikoje. Dideliems saulės ir vėjo parkų, energijos kaupimo ar infrastruktūros projektams reikia ne tik kapitalo, bet ir žemės, teritorijų planavimo, prisijungimo prie tinklo, leidimų, technologinių žinių, rangovų bei finansavimo kompetencijų.

Retai viena įmonė vienodai gerai valdo visas šias sritis, ypač naujoje rinkoje. Todėl užsienio investuotojas, turintis kapitalą ir techninę patirtį, gali bendradarbiauti su vietos partneriu, kuris išmano reguliacinę aplinką, leidimų procesus ir vietos rinką, – neįsigydamas jo verslo.

Tačiau jungtinės veiklos sutartis turi atsakyti į gerokai daugiau klausimų nei tik „kas ką daro“.

🔹Partnerių indėliai.

Kas įneša kapitalą, o kas – žinias, ryšius, vystymo darbus ar kitus nepiniginius išteklius? Kaip jie vertinami ir kas finansuoja papildomas projekto išlaidas?
Sprendimų priėmimas. Kas vadovauja atskiroms projekto dalims, kokius sprendimus galima priimti savarankiškai, o kuriems reikia visų partnerių pritarimo? Kas vyksta atsiradus aklavietei?

🔹Atsakomybė.

Jungtinė veikla savaime nereiškia, kad kiekvienas partneris atsako tik už savo darbų dalį. Kai veikla susijusi su ūkine komercine veikla, pagal bendras prievoles partneriams gali kilti solidarioji atsakomybė. Todėl ypač svarbu nustatyti, kas ir kokia apimtimi gali prisiimti įsipareigojimus partnerių vardu.

🔹Pasitraukimas.

Kas nutinka negavus leidimų ar finansavimo, pasikeitus reguliavimui, vienam partneriui nevykdant įsipareigojimų ar šalims nebesutariant dėl projekto strategijos? Kam lieka projektinė medžiaga, leidimai, tyrimai ir nebaigti darbai?

🔹Konkurencijos teisė.

Jeigu partneriai yra konkurentai, papildomai būtina įvertinti ir konkurencijos teisės ribas – ypač kokia komerciškai jautria informacija jie gali keistis bendro projekto metu.

Jungtinė veikla gali būti lankstesnė alternatyva įsigijimui ir leisti sujungti tai, ko nė viena šalis atskirai neturi.

Tačiau bendradarbiavimo kokybę parodo ne tai, kaip partneriai sutaria projekto pradžioje. Kur kas daugiau pasako tai, ar jie iš anksto susitarė, kas nutiks projektui nukrypus nuo plano.

Būtent šie susitarimai dažniausiai ir atskiria galinčią veikti ilgalaikę partnerystę nuo būsimo ginčo.

17/08/2026

Vasarai persiritus į antrąją pusę daugelyje įmonių sezoninis įdarbinimas jau nebėra personalo planavimo klausimas – tai galimybė įvertinti, ar sprendimai, priimti sezono pradžioje, pasiteisino tiek veiklos organizavimo, tiek kaštų požiūriu. Būtent šiame etape dažniausiai paaiškėja, ar sezoninis darbuotojas verslui kainavo tiek, kiek buvo planuota.

Būtent paskutinis klausimas neretai sulaukia mažiausiai dėmesio. Planuodami sezoninį įdarbinimą darbdaviai paprastai gana tiksliai apskaičiuoja darbo užmokestį, tačiau gerokai rečiau įvertina tikrąją sezoninio darbuotojo savikainą. O šios dvi sąvokos nėra tapačios.

Šių metų darbo rinkos situacija tik sustiprina šią tendenciją. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2026 m. liepos pradžioje registruotas nedarbas Lietuvoje siekė 7,7 proc. ir buvo mažesnis nei prieš metus, o laisvų darbo vietų jau ketvirtą mėnesį iš eilės registruota daugiau kaip 15 tūkst. Aktyviausiai darbuotojų ieškojo gamybos, prekybos, statybos, administracinės veiklos, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriai. Konkurencija dėl darbuotojų išlieka didelė, todėl galimybės greitai pakeisti išėjusį darbuotoją – vis mažesnės. Dalis šių sektorių pasižymi ryškiu sezoniškumu, todėl vasaros mėnesiais personalo poreikis išauga.

Pirmoji dažnai neįvertinama sąnaudų grupė – pats įdarbinimas. Darbo užmokestis sudaro tik dalį sezoninio darbuotojo savikainos. Ne mažiau svarbios tampa darbuotojo paieškos, atrankos, privalomų sveikatos patikrinimų, įvedimo į darbą, mokymų, darbo priemonių, o kai kuriais atvejais ir apgyvendinimo ar transporto išlaidos. Verslo praktikoje šios išlaidos neretai priskiriamos bendrosioms administracinėms sąnaudoms, todėl planuojant sezoninį įdarbinimą ne visuomet įtraukiamos į konkretaus darbuotojo savikainos skaičiavimą. Dėl šios priežasties sezoninio darbuotojo savikaina praktikoje ne visada atsispindi taip aiškiai, kaip darbo užmokesčio fondas.

Ne mažiau svarbus ir pats sezono intensyvumas. Vasaros mėnesiais darbo organizavimas retai telpa į standartinę penkių darbo dienų savaitę. Ilgesnės darbo valandos, darbas savaitgaliais, švenčių dienomis ar pamainų keitimas daugeliui verslų tampa kasdienybe. Tokiais atvejais svarbu nepamiršti, kad sezoniškumas nekeičia darbdavio pareigų. Darbo ir poilsio laiko reikalavimai, viršvalandžių organizavimo taisyklės, apmokėjimo už darbą poilsio ar švenčių dienomis principai taikomi nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas įdarbintas trims mėnesiams, ar neterminuotai. Didžiausi iššūkiai dažniausiai kyla ne dėl pačių darbo teisės reikalavimų, o dėl jų praktinio įgyvendinimo intensyviausiu sezono laikotarpiu.

Dar vienas dažnai neįvertinamas aspektas – produktyvumas. Kiekvienas naujas darbuotojas pirmosiomis darbo savaitėmis reikalauja daugiau vadovų dėmesio, kolegų laiko ir mokymų, todėl jo kuriama vertė ne iš karto atitinka patyrusio komandos nario rezultatus. Jeigu sezono metu darbuotojų kaita didelė, šios investicijos kartojasi vėl ir vėl. Neatsitiktinai vis daugiau darbdavių siekia ne kasmet ieškoti naujų sezoninių darbuotojų, o išlaikyti ryšį su jau dirbusiais žmonėmis ir sudaryti sąlygas jiems sugrįžti kitą sezoną. Ilgainiui tai dažnai leidžia sutaupyti daugiau.

Vertinant sezoninio įdarbinimo efektyvumą verta atsakyti ir į kitą klausimą – ar darbo poreikis konkrečiu atveju iš tiesų buvo laikinas. Dažnai terminuotos darbo sutartys pasirenkamos automatiškai, neįvertinus faktinio darbo pobūdžio. Tačiau darbo ginčo atveju vertinama ne sutarties forma, o realus darbo santykių turinys, todėl pasirinktas modelis turėtų atitikti faktines aplinkybes.

Būtent sezonui artėjant prie pabaigos išryškėja dar viena svarbi personalo valdymo grandis – korektiškas darbo santykių užbaigimas. Nors terminuotų darbo sutarčių pasibaigimas iš pirmo žvilgsnio atrodo formalumas, būtent šiame etape darbdaviai padaro nemažai klaidų. Ne visada laiku įforminamas darbo santykių pasibaigimas, paskutinėmis darbo dienomis skubama tikslinti darbo laiko apskaitą, o galutinis atsiskaitymas neretai paliekamas paskutinei dienai. Praktikoje būtent galutinis atsiskaitymas, nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijos apskaičiavimas ar netiksliai užfiksuotas darbo laikas tampa aplinkybėmis, dėl kurių darbuotojai kreipiasi į darbo ginčų komisijas.

Todėl sezoninio darbuotojo kaina neturėtų būti vertinama vien pagal darbo užmokestį. Ji atsiskleidžia per visą darbo santykių ciklą – nuo darbuotojo paieškos ir įvedimo į darbą iki korektiško atsiskaitymo ir galimybės jį susigrąžinti kitą sezoną. Būtent toks požiūris leidžia ne tik mažinti teisines rizikas, bet ir priimti ekonomiškai pagrįstesnius personalo valdymo sprendimus.

14/08/2026

Tėvų lygybė vaiko gyvenime negali likti tik įstatyme įtvirtintu principu.

Prevence šeimos teisės advokatė Gabrielė Šinkonė sėkmingai atstovavo byloje, kurioje teismas nustatė lygiavertę – 50/50 – tėvo bendravimo su vaiku tvarką.

Tačiau šios bylos reikšmė nėra vien pats santykis 50/50.
Svarbiausia jos žinutė – sprendžiant dėl tėvų dalyvavimo vaiko gyvenime turi būti vertinami konkretūs faktai ir geriausi vaiko interesai, o ne išankstinės prielaidos apie tai, kuris iš tėvų „natūraliai“ turėtų būti pagrindinis.

Teismas šioje byloje pažymėjo, kad nors įprasta, jog mažo amžiaus vaikai būna prisirišę prie mamos, tėvams lygiaverčiai dalyvaujant vaiko gyvenime jie gali būti prisirišę prie abiejų tėvų.

Tai svarbus akcentas. Mažas vaiko amžius savaime nėra argumentas prieš lygiavertę tėvystę. Lygiai taip pat stabilumas nebūtinai reiškia vienus „pagrindinius“ namus ir vieną pagrindinį tėvą.

Šioje byloje pasirinktas 2-2-5-5 modelis leido suderinti abu dalykus – išlaikyti vaikui aiškią ir nuspėjamą rutiną, kartu užtikrinant reguliarų ir lygiavertį ryšį su abiem tėvais.

Svarbu ir tai, kad vieno iš tėvų nuogąstavimų ar įsitikinimo, jog jis vaiku pasirūpins geriau, nepakanka kito tėvo vaidmeniui apriboti. Jei teigiama, kad vienas iš tėvų negali tinkamai rūpintis vaiku, tokios aplinkybės turi būti pagrįstos objektyviais duomenimis.

50/50 nėra automatinė taisyklė kiekvienai šeimai. Kiekvienu atveju pirmiausia turi būti vertinami individualūs vaiko interesai.

Tačiau kai abu tėvai gali visavertiškai juo rūpintis ir nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad lygiavertė tvarka vaikui pakenktų, stereotipai neturėtų tapti priežastimi vieno iš tėvų dalyvavimą sumažinti iki kelių savaitgalių per mėnesį.

Šeimos teisėje sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis. Nei apie mamas. Nei apie tėčius.

Susidūrus su ginču dėl bendravimo su vaiku tvarkos ar kitais šeimos teisės klausimais:

📩 [email protected]
📞 +370 664 42822

13/08/2026

Kol įmonė nedidelė, teisiniai klausimai paprastai sprendžiami tada, kai jų atsiranda. Reikia sutarties – kreipiamasi į teisininką. Iškyla darbo teisės klausimas – konsultuojamasi su specialistu. Prasideda investicinis sandoris – samdoma advokatų kontora.

Kurį laiką toks modelis veikia visai gerai. Tačiau verslui augant ateina momentas, kai pavienių konsultacijų pradeda nebeužtekti.

Ir nebūtinai todėl, kad teisinių klausimų staiga tampa labai daug. Dažniau pasikeičia jų pobūdis. Jie tampa vis labiau susiję tarpusavyje, dažniau paliečia kelis įmonės padalinius ir turi tiesioginę įtaką komerciniams sprendimams.

Pardavimų komandos pažadai klientams virsta sutartiniais įsipareigojimais. Naujo produkto funkcijos sukuria duomenų apsaugos klausimų. Plėtra į užsienį reiškia ne tik naujus klientus, bet ir kitų valstybių darbo, vartotojų apsaugos ar mokesčių taisykles. Personalo sprendimai vis dažniau reikalauja ne vien atsakymo į konkretų klausimą, bet ir nuoseklių vidinių procedūrų.

Tokiu etapu įmonei reikia jau ne tik žmogaus, kuris parengtų dokumentą ar atsakytų į teisinį klausimą. Reikia žmogaus, kuris suprastų, kaip veikia pats verslas, ir padėtų teisines rizikas valdyti sistemiškai.

Kaip suprasti, kad dabartinio modelio nebepakanka?

Vienos universalios ribos nėra. Vienai įmonei sisteminės teisinės funkcijos gali prireikti turint dvidešimt darbuotojų, kitai išorinių konsultacijų gali pakakti gerokai ilgiau. Daug svarbiau ne įmonės dydis, o teisinių klausimų dažnis, sudėtingumas ir jų įtaka verslo sprendimams.

Pavyzdžiui, technologijų įmonei, kuri veikia keliose rinkose ir tvarko daug klientų duomenų, nuolatinė teisinė funkcija gali būti reikalinga gana anksti. Tuo metu lokaliai veikiančiam, mažiau reguliuojamam verslui pavienių išorės konsultacijų gali pakakti gerokai ilgiau.

Kad dabartinio modelio nebepakanka, paprastai rodo šie požymiai:

1️⃣Teisininkas įtraukiamas per vėlai.

Sutarties sąlygos jau pažadėtos klientui, darbuotojui apie sprendimą jau pranešta, produktas netrukus bus paleistas arba pagrindinės sandorio sąlygos jau suderintos. Tokiu etapu teisininkas nebegali padėti pasirinkti geriausio sprendimo – jam lieka mažinti jau sukurtą riziką. Jei tai kartojasi, įmonei reikia aiškios tvarkos, kada ir kokiais klausimais teisininkas turi būti įtraukiamas.

2️⃣Sutartys pradeda stabdyti pardavimus.

Įmonėje naudojamos skirtingos dokumentų versijos, neaišku, kokias sąlygas pardavimų komanda gali priimti savarankiškai, o beveik kiekvienas kliento komentaras siunčiamas vadovui ar išorės advokatui. Derybos užtrunka, kaupiasi neapskaitytos išimtys, o pati įmonė ne visada žino, ką konkrečiai yra pažadėjusi skirtingiems klientams. Tokiu atveju reikia ne dar vieno šablono, o bendros sutarčių valdymo sistemos.

3️⃣ Tie patys klausimai sprendžiami iš naujo.

Įmonė nuolat moka už panašių sutarčių peržiūrą arba pakartotinai kreipiasi dėl tų pačių darbo teisės, duomenų apsaugos ar kitų klausimų. Ankstesni atsakymai lieka elektroniniuose laiškuose ir nepaverčiami šablonais, gairėmis ar vidaus procesais. Tai rodo, kad įmonei trūksta ne konsultacijų, o teisinės funkcijos, kuri kauptų ir sistemintų organizacijos žinias.

4️⃣Niekas nemato bendro teisinių rizikų vaizdo.

Finansų vadovas rūpinasi finansavimo sutartimis, personalo komanda – darbo teise, IT vadovas – saugumu, pardavimų komanda – klientų sutartimis, o įmonės vadovas – akcininkų klausimais. Atskiros sritys gali atrodyti prižiūrimos, tačiau niekas nevertina jų sąsajų. Pavyzdžiui, vienas saugumo incidentas gali vienu metu sukelti sutartinę atsakomybę, pareigą informuoti institucijas, veiklos sutrikimą ir reputacinę žalą. Tokias situacijas reikia koordinuoti visos įmonės lygiu.

5️⃣ Įmonė ruošiasi investicijai, sandoriui arba plėtrai.

Investuotojų ar pirkėjų atliekamas teisinis patikrinimas dažnai atskleidžia trūkstamus akcininkų sprendimus, netinkamai perduotą intelektinę nuosavybę, nesuderintas sutarčių versijas ar duomenų apsaugos spragas. Panašių iššūkių kyla ir plečiantis į užsienį. Jei teisiniai klausimai pradedami tvarkyti tik prieš pat sandorį ar įėjimą į naują rinką, jų sprendimas paprastai kainuoja daugiau ir trunka ilgiau.

Ar tai reiškia, kad jau reikia samdyti teisininką visu etatu?

Ne visada. Daugeliui augančių įmonių susidaro tarpinė situacija: pavienių konsultacijų jau nebeužtenka, bet darbo dar nėra tiek, kad būtų pagrįsta kurti viso etato teisės vadovo poziciją.

Tokiu atveju galima svarstyti „Fractional General Counsel“, arba išorinio teisės vadovo daliai laiko, modelį.

Skirtingai nuo įprasto išorės konsultanto, toks teisininkas nėra samdomas vien atskiroms užduotims. Jis reguliariai dirba su įmonės vadovybe, susipažįsta su verslo modeliu, dalyvauja svarbiausiuose sprendimuose ir prisiima atsakomybę už visos teisinės funkcijos organizavimą.

Prevence teikiama „Fractional General Counsel“ paslauga skirta augančioms įmonėms, kurioms reikia patyrusio teisės vadovo įsitraukimo, tačiau viso etato pozicija dar nebūtų ekonomiškai pagrįsta.

Įsitraukiame kaip jūsų vadovų komandos partneris: įvertiname svarbiausias teisines rizikas, padedame nustatyti prioritetus, sutvarkome sutarčių ir atitikties procesus, koordinuojame išorės specialistus bei padedame teisinius klausimus spręsti prieš jiems tampant brangiomis problemomis.

📩 [email protected]
📞 +370 664 42822

10/08/2026

Startuolių finansavimo raunduose laikas dažnai yra kritinis. Investuotojas pasirengęs pasirašyti dokumentus, komercinės sąlygos suderintos, tačiau bendrovei dar reikia priimti sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo.

Labai neretai čia atsiranda procedūrinė kliūtis: akcininkų daug, dalis jų pasyvūs, gyvena skirtingose jurisdikcijose arba neoperatyviai dalyvauja sprendimų priėmime. Tokiais atvejais investicijos užbaigimas gali užsitęsti ne dėl verslo ar teisinio ginčo, o dėl to, kad bendrovė laiku nesurenka reikiamų akcininkų sprendimų.

Nuo 2026 m. liepos 1 d. įsigalioję Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai suteikia daugiau lankstumo kapitalo didinimo procese. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimą, kad ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį bendrovės įstatinis kapitalas galėtų būti didinamas valdybos, o jei valdyba nesudaroma – bendrovės vadovo sprendimu. Kartu valdybai ar vadovui gali būti suteikiama teisė atitinkamai keisti įstatus.

Tai ypač aktualu startuoliams, kurių akcininkų struktūra greitai plečiasi po kelių finansavimo etapų, darbuotojų opcionų programų ar ankstyvųjų investuotojų įėjimo. Iš anksto suteikus valdymo organui aiškiai apibrėžtą mandatą didinti kapitalą, bendrovė gali greičiau įgyvendinti sutartą investiciją ir sumažinti riziką, kad sandoris užstrigs dėl pakartotinio akcininkų susirinkimo organizavimo.

Nors ABĮ pakeitimai leidžia akcininkams iš anksto suteikti valdybai ar vadovui teisę didinti įstatinį kapitalą, tai neturėtų būti neribota teisė veikti savo nuožiūra. Kitaip tariant, akcininkų sprendime turi būti aiškiai nustatyta suma, iki kurios gali būti didinamas įstatinis kapitalas, taip pat aptarta, ar valdymo organui suteikiama teisė atšaukti akcininkų pirmumo teisę įsigyti naujai išleidžiamų akcijų, ar kapitalas galės būti didinamas nepiniginiais įnašais. Šie klausimai tiesiogiai susiję su akcininkų teisių praskiedimu, investuotojų įėjimo sąlygomis ir bendrovės kontrolės balansu.

Tokį akcininkų sprendimą būtina derinti ir su įstatais, akcininkų sutartimi ir investavimo dokumentais. Juose gali būti numatytos papildomos apsaugos priemonės: maksimalus emisijos dydis, konkrečios investuotojų kategorijos, informavimo terminai, rezervuoti klausimai ar investuotojų sutikimai. Tinkamai sukonstruotas mechanizmas leidžia bendrovei veikti greičiau, bet kartu išsaugo akcininkų kontrolę ten, kur ji iš tiesų svarbi.

Todėl bendrovėms, kurios planuoja naujus finansavimo raundus arba jau turi platesnę akcininkų struktūrą, verta įsivertinti, ar jų įstatai ir akcininkų sutartys leidžia pasinaudoti naujuoju ABĮ suteikiamu lankstumu. Teisinė peržiūra tokiais atvejais padeda nustatyti, ar konkrečiai bendrovei reikalingas kapitalo didinimo mandato įtvirtinimas, kokios jo ribos būtų pagrįstos ir kaip suderinti greitesnį investicijos įgyvendinimą su esamų akcininkų teisių apsauga.

05/08/2026

Beveik kiekvienas verslo žmogus yra girdėjęs (o dažnai ir pats sakęs) frazę: „bet juk sutartyje parašyta kitaip“. Ir iš tiesų - rašytinis tekstas yra pagrindas, nuo kurio pradedame. Bet dažnai nutinka taip, kad tai, kas parašyta popieriuje, ir tai, kaip šalys iš tikrųjų dirba, pradeda gyventi savo gyvenimus. Ir kai kyla ginčas, staiga paaiškėja, kad svarbu ne tik tekstas, bet ir tai, ką šalys realiai darė mėnesius ar metus.

Civilinis kodeksas šiuo klausimu gana aiškus: sutartis aiškinama pirmiausia pagal tai, ko šalys iš tikrųjų siekė, o ne pagal pažodinę teksto reikšmę. Ir, kas mums čia svarbiausia, aiškinant atsižvelgiama į tai, kaip šalys tarpusavyje elgėsi anksčiau ir kaip sutartį vykdė po jos pasirašymo.

Vienas žodinis nukrypimas, žinoma, sutarties nepakeičia. Bet jeigu toks nukrypimas kartojasi, abi šalys apie jį žino ir juo vadovaujasi - teismas, aiškindamas sutartį, gali į tai rimtai atsižvelgti.

Neseniai teko konsultuoti klientą, kurio situacija tai puikiai iliustruoja. Tiekimo sutartyje buvo numatyta griežta tvarka: kiekvienam užsakymui - atskira, sutarties priede nurodyta forma, tiekėjo patvirtinimas per 3 darbo dienas, o už vėlavimą - 2000 Eur bauda už kiekvieną dieną. Gražu. Tačiau realybėje visus metus užsakymai keliavo paprastu el. laišku, tiekėjas kainą pasakydavo telefonu per 5, 7, kartais 10 dienų, o klientas ramiausiai apmokėdavo sąskaitas. Niekas nepildė jokių formų.

Kai tiekėjas kartą atsisakė vykdyti telefonu suderintą užsakymą, motyvuodamas tuo, kad „formos nebuvo“, klientas turėjo ką atsakyti - jis galėjo remtis tuo, kaip šalys iš tikrųjų dirbo visą tą laiką. Ir, beje, tas pats argumentas galėtų apsisukti ir prieš klientą - jeigu jis pats vėliau bandytų reikalauti pilnos 10 000 Eur baudos už 5 dienas vėlavimo, tiekėjas pagrįstai galėtų sakyti: bet mes juk niekada realiai nedėjome fokuso į tai, ar tai 3 dienos, ar 10.

Kur tiksliai atsiranda problema?

Beveik visada - ne dėl vieno nukrypimo, o dėl to, kad sutartis lieka gulėti kompiuteryje, kol kasdienybė pradeda gyventi pagal savas taisykles. Darbai priimami ne taip, kaip nurodyta. Terminai ar kainos keičiasi per el. laiškus ar Slack žinutes. Kažkas iš komandos, kurio įgaliojimai keisti sutartį niekada nebuvo aiškūs, tyliai sutinka su nauja tvarka. O tada, praėjus metams, viena pusė staiga nusprendžia prisiminti, ką sako popierius.

Būtent ta akimirka, kai tekstas ir realybė išsiskiria, ir tampa ginču.

O jeigu parašysiu, kad pakeitimai galimi tik raštu?

Tokia sąlyga tikrai padeda ir yra verta savo vietos sutartyje - juolab kad Civilinis kodeksas pats numato, kad sutarties pakeitimas turi būti tos pačios formos, kaip ir pati sutartis. Bet vien tokia formuluotė savaime nėra skydas nuo visų bėdų. Jeigu šalys metų metus faktiškai elgėsi kitaip, teismas vis tiek žiūrės, kaip jos tą sąlygą iš tikrųjų suprato ir ar sąžininga vienai iš jų staiga apie ją prisiminti tik tada, kai tai naudinga.

Ką su tuo daryti?

Realiausia, ką galima patarti - kartkartėmis tiesiog atsisėsti ir palyginti, ką sako sutartis su tuo, kaip iš tikrųjų vyksta darbas. Jeigu nukrypote - arba grąžinkite viską prie sutarties, arba ją atnaujinkite, kad atitiktų realybę. Kai kas nors keičiasi iš tikrųjų (kaina, terminas, apimtis) - užfiksuokite tai raštu, net jeigu tai tik trumpas patvirtinimas el. laišku. Ir jeigu kartą sutinkate su išimtimi, bet nenorite, kad ji taptų nauja norma - tiesiog tai pasakykite: „šis atvejis yra išimtis ir nereiškia sutarties pakeitimo“. Vienas sakinys, bet apsaugo nuo didelio galvos skausmo vėliau.

Būtina rinkti ir įrodymus, nors ir atrodo, kad ginčo niekada nebus. Tie patys el. laiškai, protokolai, sąskaitos ir Slack žinutės, kurios šiandien atrodo kaip nereikšmingi kasdieniai dalykai, ginčo atveju gali tapti pagrindiniu įrodymu, kaip sutartis iš tikrųjų buvo vykdoma.

31/07/2026

„Verslas yra kaip gyvenimas. Svarbu suprasti ne kur tu esi geras, o kur tu gali būti geriausias.“

Žvelgdami į sėkmingus verslus dažnai bandome surasti vieną priežastį, kuri viską paaiškintų – gerą idėją, drąsų sprendimą ar tobulai sudėliotą strategiją. Tačiau realybėje didelė dalis svarbiausių sprendimų priimami neturint garantijos, kad jie pasiteisins.

Versle reikia mokėti atskirti tai, ką gali kontroliuoti – pasirinkti tinkamą nišą, suprasti savo stiprybes ir nuosekliai kurti pranašumą – nuo to, ko negali numatyti, pavyzdžiui, tinkamo rinkos momento. Galbūt todėl ilgalaikę sėkmę dažniausiai sukuria ne vienas genialus sprendimas, o gebėjimas metų metus tobulinti pasirinktą kryptį ir pasiekti tokį meistriškumo lygį, kuriame rezultatas tampa natūralia pasekme.

Apie tai naujame „Prevence Podcast“ epizode kalbamės su Gustas Germanavičius – InRento įkūrėju ir vadovu, vienos sparčiausiai augančių nekilnojamojo turto investavimo platformų Europoje. Gustui vadovaujant „InRento“ išsiplėtė į aštuonias Europos Sąjungos šalis. Jis taip pat yra „Forbes 30 Under 30“ laureatas bei patenka tarp 7 % geriausių pasaulio „Ironman“ atletų savo amžiaus grupėje 2025-taisiais.

🎙 Pokalbyje kalbėjome apie:

🔹 Kaip gimė „InRento“ modelis ir kodėl platforma pasirinko kitokią kryptį nei tuo metu rinkoje vyravę žaidėjai.

🔹 Kokią spragą tarp bankų ir NT vystytojų užpildo alternatyvus finansavimas? Kalbėjome apie situacijas, kai net stiprūs, bankinio lygio klientai susiduria su per lėtais bankų procesais, o projekte svarbiausias tampa ne tik kapitalas, bet ir greitis priimant sprendimus.

🔹 Kodėl augimas Europoje prasidėjo nuo rinkų, kuriose matomi finansavimo neefektyvumai. Gustas dalinasi, kaip pasirenkamos naujos šalys, kodėl vienoje rinkoje stiprus klientas gali gauti finansavimą, o kitoje likti neaptarnautas, bei kodėl geografinė diversifikacija tapo svarbia platformos dalimi.

🔹 Apie meistriškumą – kaip gyvenimo ir verslo principą. Gustas pasakoja apie „Ironman“, Šaolino vienuolyno patirtį ir kodėl ilgalaikę sėkmę, jo manymu, kuria ne vienkartinis rezultatas, o gebėjimas nuosekliai tapti geriausiu savo pasirinktoje srityje.

Kviečiame pasiklausyti - https://youtu.be/zEt4_88ojmM

🏙️ Tinklalaidę filmuojame Workland Lithuania - pilnai aptarnaujamų biurų ir bendradarbystės erdvėse. –10% Workland susitikimų kambariams visose lokacijose Lietuvoje.
Naudokite kodą: MEETINGROOM10.

Tinklalaidės dovanų rėmėjai:
💫 Cannumo - fermentuotas gėrimas su gyvosiomis bakterijų kultūromis, sukurtas kasdienei rutinai. Be pridėtinio cukraus, natūraliai fermentuotas ir nepasterizuotas.
Klausytojams suteikiame net 15 % nuolaidą su kodu: PREVENCE15 ✨
🫐 Fruttberry skaidulų mišiniai - Kurk sveikesnius įpročius su fruttberry ! Make healthy simple!
💻 Mark Sign- Pasirašyk dokumentus kvalifikuotu elektroniniu parašu per MarkSign.lt
🍷AcalaDrinks - baltojo vyno stiliaus putojanti arbata, kurios skonis gimsta iš tobulo dviejų arbatų derinio.

„Verslas yra kaip gyvenimas. Svarbu suprasti ne kur tu esi geras, o...

30/07/2026

Du partneriai steigia arba įsigyja bendrovę lygiomis dalimis. Pradžioje toks modelis atrodo racionalus ir sąžiningas: abu turi vienodą ekonominį interesą, abu dalyvauja priimant esminius sprendimus, nė vienas negali dominuoti. Tačiau būtent ši pusiausvyra gali tapti struktūrine rizika. Kai akcininkų pozicijos išsiskiria dėl vadovo, biudžeto, investicijų, dividendų ar papildomo finansavimo, 50/50 modelyje dažnai nebelieka sprendimą lemiančio balso.

Teisinė problema kyla iš balsų ir sprendimų priėmimo mechanikos. Jei abu akcininkai turi po 50 proc. balsų, o konkrečiam klausimui būtina balsų dauguma arba abiejų akcininkų pritarimas, nė viena pusė negali priimti sprendimo savarankiškai. Tai nėra ydinga savaime. Tokia struktūra gali veikti, jeigu partnerių tarpusavio pasitikėjimas, sprendimų priėmimo tvarka ir atsitraukimo scenarijai yra aiškiai sureguliuoti. Rizika atsiranda tada, kai sandorio dokumentai numato lygią kontrolę, bet neatsako į klausimą, kas vyksta aklavietėje.

Praktikoje ši rizika paprastai valdoma akcininkų sutartyje ir įstatuose. Juose apibrėžiami klausimai, kuriems būtinas abiejų akcininkų pritarimas, nustatomi sprendimų priėmimo terminai, informacijos teikimo pareigos ir nesutarimų sprendimo procedūra. Kai ginčas susijęs su objektyviai įvertinamais klausimais, pavyzdžiui, akcijų verte, finansiniais rodikliais, investicijų dydžiu ar tam tikrų sąlygų įvykdymu, naudinga numatyti nepriklausomo eksperto vaidmenį. Svarbu aiškiai apibrėžti, ar eksperto išvada yra rekomendacinė, ar šalims privaloma, kokia tvarka ekspertas skiriamas ir kas padengia jo išlaidas.

Pavyzdžiui, sutartyje gali būti numatyta: „Jeigu akcininkai per 30 dienų nepriima sprendimo dėl rezervuoto klausimo, kuriam reikalingas abiejų akcininkų pritarimas, bet kuris akcininkas turi teisę kreiptis į nepriklausomą ekspertą, paskirtą sutartyje nustatyta tvarka. Ekspertas per 20 darbo dienų pateikia išvadą dėl ginčo klausimo, o akcininkai įsipareigoja, kiek tai leidžia taikytina teisė, balsuoti ir veikti atsižvelgdami į tokią išvadą.“

Vis dėlto nepriklausomo eksperto mechanizmas turi būti derinamas su konkrečiu verslo modeliu ir akcininkų santykiu. Vienais atvejais pakanka aiškios ekspertinio vertinimo procedūros, kitais būtina numatyti ir pasitraukimo, akcijų perleidimo ar kontrolės perskirstymo scenarijus. Todėl prieš pasirenkant 50/50 struktūrą šalims verta neapsiriboti akcijų proporcijų klausimu.

Daugiausia vertės sukuria išankstinis galimų aklaviečių aptarimas su teisiniais patarėjais ir jų pavertimas aiškiomis sutartinėmis taisyklėmis. Būtent sandorio dieną turėtų būti atsakyta ne tik į klausimą, kaip šalys valdys bendrovę, kai sutaria, bet ir kaip jos elgsis tada, kai susitarimo nebebus.